Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Monika Krikštopaitytė: Miražai ir erdvių alogika(1)
Horsto Hoheiselo instaliacija Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos languose (Vokiečių g. 13A)
Interviu su nepriklausoma kuratore iš Japonijos Mikiko Kikuta
Paroda „Big in Japan“ Šiuolaikinio meno centre
Arvydas Maciulevičius: Iš praeities sutemų(2)
Trys istorinės parodos, skirtos Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui
Lietingos vasaros skaitymo malonumai
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Ilgas laimingas gyvenimas(1)
Pirmadienį mirė Vasilijus Aksionovas (1932–2009).
Eimunto Nekrošiaus premjeros „Idiotas“ įspūdžiai

Rasa Vasinauskaitė

Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. Prisiminus šekspyriškąją Eimunto Nekrošiaus trilogiją, atmintyje iškilo ir Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis... tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės...“ Vargu ar įmanoma gyvenimo pajautą įsprausti į vieną įvardijimą, bet šiuo atveju galbūt tai galėtų būti raktas, atrakinantis sudėtingą naujausią Nekrošiaus darbą.

 

Kiekvienas spektaklis turi savo užkaborių ir juodų dėmių – menininko ketinimams nebūtina tapti skaidriems ir lengvai suprantamiems. Nekrošiaus teatrinis pasaulis kaip joks kitas dažnai „pasišiaušęs“, netaisyklingas. Pats režisierius kažkada yra sakęs, kad jam artimesnis kiek nukrypęs į šoną, su trūkumais, nei idealus ar tobulas kūrinys – kuo giliau nuo lygaus paviršiaus, tuo tamsesnis turinys, tuo įdomesnė jo paslaptis. Turbūt nebuvo Nekrošiaus spektaklio, kur jis nesileistų į žmogaus ar pasaulio tamsumas, tampančias ir spektaklio esme. Kviečiančias įsigilinti ir kartu įtraukiančias tiesiog tuo, kad yra, nes be paslapties Nekrošiaus teatras tiesiog neįmanomas.

 

Statyti prozą Nekrošiui ne pirmiena. Sakytum, jis tuo ir skiriasi, kad drama jo teatre pasmerkta tapti proza – kiek netikėtų linijų gali atsirasti iš vienos situacijos, kokiais nelauktais aplinkkeliais kartais pasuka režisierius, norėdamas paryškinti vieno ar kito veikėjo nueitą kelią, iš vienos detalės staiga gimusį ištisą motyvą. Dostojevskio romanai, regis, irgi tokie – pilni užkaborių, didesnių ir mažesnių takelių, kuriais leisdamasis pasijunti atsidūręs pačioje žmonių, aistrų, jų pasaulėžiūrų ir likimų tirštume. Keistai „pasislinkusiame“, apgyvendintame su įtrūkiu sieloje žmonėmis pasaulyje, kur šis „įtrūkis“ gali juos įšventinti, bet gali ir pražudyti. Tad, regis, tokių dviejų menininkų susitikimui buvo lemta išsipildyti...

 

Vėl prisimena Nekrošiaus statytas „Makbetas“. Gyvenimas su sieloje šėlstančiais demonais, žmogaus jėgas peržengiantis patyrimas ir vis stiprėjanti kančia dėliojosi į Makbeto tragediją, vedančią jį į ešafotą kaip išsilaisvinimą. Tokie demonai apsėdę ir „Idioto“ veikėjus, apskritai Dostojevskio personažus, ir nieko keista, kad viso spektaklio metu savotiškai atkartojamas giljotinos motyvas. Užbėgus už akių kunigaikščio Myškino „istorijai“, galėtum pasakyti, kad kunigaikštis, „išstumtas“ iš šveicariškos gydyklos neštuvų į Rusijon skriejantį traukinį, paties Rogožino „atitemptas“ iki Peterburgo, prisistatęs Jepančinų šeimynai ir pagaliau Nastasjai Filipovnai, spektaklyje yra pasmerkiamas įžiūrėti mirties paliestus veidus.

 

Įžiūrėti, gailėti ir lydėti juos iki paskutinės akimirkos. Turbūt mirties „grožiu“ Myškiną pakeri Nastasjos Filipovnos fotografija – kažkur matytas veidas. Beje, pirmoje spektaklio dalyje Myškinas išties su didžiausiu užsidegimu pasakoja matęs mirties bausmę – pasakoja aistringai, plačiai gestikuliuodamas, bandydamas priversti Adelaidą Jepančiną įsivaizduoti mirtininko veidą minutę prieš bausmės įvykdymą ir nutapyti tokį paveikslą. Jį „nutapys“ režisierius, pasodinęs Nastasją Filipovną nuometo apeigoms ir nutraukiamus siūlus palydėdamas giljotinos garsu. Spektaklio finale skambant kalamai geležiai ir tašomam akmeniui mirtininko išraiška sukaustys visus, susirinkusius Nastasjos išlydėti. Čia nutrūksta visų jų gyvenimai, bemaž šešių valandų spektaklyje sukęsi apie Nastasjos Filipovnos įnorius ir dauginę ne tik jos, bet ir jų kančią. Arba – čia ir nutrūksta Myškino „pasaka“...

 

Scenografas Marius Nekrošius įkurdina Dostojevskio veikėjus neapibrėžtoje erdvėje – gilumoje dvivėrės durys ir metalinių lovelių su bokštais-špyliais sangrūda, priekyje kairėje – pianinas. Grojama juo retokai, tik ypatingais atvejais; baltos kėdės, lovelės, virstančios suoliuku Pavlovsko sodyboje, stulpai su plaktukais-geniais, stalas, dar kiti buities reikmenys atsiranda tik tuomet, kai reikalingi. Kažin ar spektaklio erdvė primena dostojevskišką ir kažin ar tai būtina. Veiksmo vietų romane daug, bet režisierius visas sutraukia į vieną, kaip ir laiką, kuris čia lekia strimgalviais. Susidaro perkrautos, pilnos daiktų ir žmonių scenos ir vienas kitą vejančių įvykių įspūdis. Tokį sukuria nepaliaujamas aktorių judėjimas, ar vaidintų dviese, ar po kelis, kalbėjimas pabrėžtina greitakalbe ir leidžiantis į smulkmenišką žodžio ar jausenos atvaizdavimą. Gausybė veiksmų prilygsta judesių choreografijai, kurioje žodžiai pasiklysta, o kartu su plačiais aktorių mostais, hiperbolizuotais judesiais praranda mintį. Nors „dialogai lukštenami“, bandoma susikalbėti, kalbama keistai – trūkčiojant, dygiai ir spigiai, tarytum nuoginant isterišką, pamišimui prilygstančią būseną. Kartais ji isteriškai džiaugsminga, kartais nepakeliamai kankinama, aitrinama viso spektaklio metu nesiliaujančia muzika ir grėsmingais garsais. Išties atrodo, kad veikėjai įsukti į nesiliaujančią būsenų kaitą ir įvykių laviną, nors iš Dostojevskio romano režisierius atsirinko tik tai, kas jam reikalinga. Centre atsiduria keturios svarbiausios „Idioto“ figūros – Myškinas, Aglaja, Rogožinas ir Nastasja Filipovna. Kadangi jų likimai neatsiejami nuo „antraeilių“, į pirmųjų dramą pliūpsniais įsilieja Jepančinų ir Ivolginų šeimynos, tuščias veiksmo „nišas“ užpildo Ferdiščenka, Sesuo bei Tockis. Sakytum, režisierius vidine klausa išgirdo „Idioto“ romano nenuoseklumą ir padrikumą, įžvelgė veikėjų ekscentriškumą ir pabandė sukurti į pražūtį besiritančio gyvenimo iliuziją, kuriame nebeįmanomas nei gėris, nei tikėjimas.

 

Nekrošius, pasirinkdamas beveik chrestomatiškai Myškino išvaizdai tinkantį aktorių Daumantą Ciunį, pačios Myškino paslapties nesprendžia. Spektaklyje jis nėra vien klausytojas ar stebėtojas, priešingai – jo suinteresuotumas, bandymas dalyvauti „gyvenime“, kartais itin ryškus hiperaktyvumas išduoda Myškino liguistumą, bet kartu išlaisvina nuo šventumo ar idealaus herojaus aureolės. Vis dėlto vien įstumtas į aplinką, vien „sugerdamas“ joje kunkuliuojančias aistras Myškinas nesusiformuoja. Turbūt todėl režisieriui prireikia tų be paliovos ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru