Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kelios mintys po festivalio „Kaunas Jazz“
Eimunto Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ premjera
„Naujosios dramos akcija ’12“
Apie Domicelės Tarabildienės fotografijų parodą „Prospekto“ galerijoje Giedrę Jankevičiūtę kalbina Laima Kreivytė
Kristina Stančienė: Didelio vaiko pasakos (4)
Alono Štelmano paroda „Aušros belaukiant“ Lietuvos dailininkų sąjungos „Pamėnkalnio“ galerijoje
Giedrė Nalivaikaitė: Vientiso Vilniaus vizija (2)
Andriaus Surgailio paroda „Vilnius kaip parkas. Kerša fotografija“ VDA galerijoje „Akademija“
Živilė Pipinytė: Maištininkai pralaimi?(1)
Pirmieji Gdynės kino festivalio įspūdžiai
Krėsle prie televizoriaus
Oskaro Koršunovo teatro maršrutai
Nauji filmai
Aštuntojo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ pjesių idėjų konkursas pasibaigė
Gegužės 11-17 d.
Gegužės 11–17 d.
Gegužės 11–20
Gegužės 11–20
Gegužės 11–20
Žygimanto Augustino paroda „XX amžiuje“ VDA galerijoje „Akademija“

Monika Krikštopaitytė

Žygimanto Augustino tapyba leidžia grįžti į meno kritikos pradžios (Salonų) laikus, kur Diderot aistringai rūšiavo grūdus nuo pelų (klesti vertinamoji funkcija).

 

Lyginimais užsiimti negalėsiu, nes tai personalinė paroda, tačiau Salonų kritikai buvo aktualus tikroviškumas. Jei Augustinas tiek „vargsta“ tyrinėdamas griaučius, raumenų grupes ir jų susijungimus bei modeliavimą spalvomis, tuomet galima patyrinėti, kaip jam pavyko. Nors nuogi kūnai turi pamėkliškai pilkų šešėlių, norisi kaip Tomui netikinčiajam besti pirštu į drobę ir įsitikinti, ar kūnai neskleidžia šilumos. Kitaip tariant, tikroviškumo čia daug lyg mimezės varžybose. Tačiau jei įsijausčiau į manieringą ir reiklų Diderot toną, būtinai pareikščiau, kad pirmoje diptiko „Jie nusipjaudavo sau galvas“ dalyje smaugiamas diržo kaklas, mano galva, atrodo kiek per didelis, o pateisinimas patinimu nėra pakankamas. Mes su Diderot dar būtinai prikibtume prie pilko fono, nes kokios užgaidos vedinas tapytojas atsisakytų gilumos magijos ir oro judėjimo efekto (!). Salono kontekste darbas būtų vertinamas kaip neužbaigtas. Tačiau jei parodą žiūrėtume su modernizmo esmę aiškinusiu Clementu Greenbergu, jam, ko gero, toji pilka fono plokštuma labiausiai ir patiktų. Juk, anot jo, trimatiškumo atsisakymas ir plokštumos akcentavimas kaip tik ir yra tapybos grynumo ir gyvumo garantas. Galų gale tokia tapyba netenkintų nė vieno jų. Pirmajam vaizduojamose scenose būtų per mažai aiškumo, antrajam – per daug literatūros. Galbūt nebent portretus Diderot įvertintų kaip paveikius, žinoma, patikėdamas, kad vaizduojamasis yra gana bjauraus charakterio ir apykvailis ponulis.

 

Ž. Augustino kompozicijos tik primena mitologines ar alegorines scenas. Norint jas suprasti, reikia žinoti ikonografiją. Tokie kūriniai yra skaitomi kaip kodai, mat figūros (veikėjai) ir daiktai (atributai) čia dėstomi kaip raidės ar žodžiai. Nežinant daiktų ir pozų reikšmių, visa senovės tapyba su manieringais jaunuoliais, stoviniuojančiais prie krūmų, ir merginomis ant milžiniškų kriauklių liktų nebyli ir juokinga. Už tokių kitką nei realybė atstovaujančių vaizdų visuomet stovi tekstas, lyg knygos iliustracijoms. Ž. Augustino figūriniai paveikslai irgi surašyti kaip sakiniai, tačiau tai nėra viešai žinomi antikos, religiniai ar TV mitai, jie iš asmeninio gyvenimo. Bent jau šioje parodoje. Tiesa, tas asmeninis gyvenimas apima ir kokią nors žmonių grupę – paskutinį kartą tai buvo burlentininkai, šįkart – abstraktesnis telkinys – tie, kurie mėgsta piktnaudžiauti nostalgija ir tam vartoja būtąjį dažninį laiką: „O anksčiau būdavo taip ir taip“ (atseit geriau).

 

Suprasdamas, kad žiūrovas be pagalbos gali daug ko ir nesuprasti, menininkas pagrindines intencijas nupasakoja dar prieš atidarymą parengtame interviu „Lietuvos žinioms“ (kalbino Mindaugas Klusas) ir pakabina jį vietoje anotacijos prie galerijos durų. Kaip užuominos talkina kūrinių pavadinimai: „Jie nusipjaudavo sau galvas“, „Vyrai geisdavo moterų“, „Daiktai būdavo vertinami“, „Veidai buvo dvasingi“, „Įrankiai buvo patikimi“, „Žmonės po darbo ilsėdavosi“, „Kančia buvo prasminga“, „Paveikslėliai būdavo išsaugomi“, „Piešinys buvo toks pats“, „Žmonės tikėjo tvarka“. Tad šie vaizdai turi už jo esantį tekstą. O šis – akivaizdžiai (auto)ironiškas.

 

Taigi Ž. Augustinas, puikiai įvaldęs tikrovės imitavimą ir figūratyvo, kaip teksto, naudojimą, išmoko būti istorinių stilių mišrūnu. (Panašų mišrumą bandžiau imituoti savo manieringa teksto pradžia.) Kam jam to reikia? Negi tik dėl gero pokšto? Nemanau.

 

Plika akimi matyti, kad Ž. Augustino darbuose yra daug neigimo (kurį imituoti irgi mėginsiu tolimesnio teksto struktūra). Akivaizdžiausiai tai regima autoportretuose – subjaurintas, deformuotas veidas virsta grimasa. Nors net keliuose interviu menininkas tikina, kad save vaizduoti paprasčiausiai patogiau ir už to niekas neslypi, kad ir kokia būtų tokio pasirinkimo tiesa, jis prieš veidrodį ar atvaizdą praleido daugybę seansų. Valandų valandas. O savivaizdis, kad ir kaip žiūrėsi, nėra tiesiog vaizdas. Kitaip tariant, tai Ž. Augustino savęs neigimo vidinis portretas. Tačiau ar taip jau svarbu menininkui išreikšti savo vidinius kompleksus? Nemanau.

 

Sprendžiant iš gebėjimo labai tiksliai atkurti tikrovę, menininkui, regis, turėtų rūpėti realybės tiesa, tačiau visi jo darbai tik stiprina jausmą, kad nėra taip, kaip atrodo. Tai atvirkščia vaizdo kultui apskritai, kad ir kurią epochą paimtum. Pagražinti žmonės savo atvaizdu nori įtikinti, kad tai yra tikrovė, o Ž. Augustinas pabjaurinęs atvaizdą ir painiodamas vaizdų sistemas atkerta, kad tai tik vaizdas, su juo galima daryti, ką tik nori, vaizdas tik atrodo (o ne yra), ir nieko daugiau. Kaip ir toji parodoje kritikuojama nostalgija, kurią menininkas vadina savęs apgaule. Ž. Augustinas savo chaotiška tvarka sukonstruota vaizdinija sėja abejonę atvaizdo galia. Jei norite – ideologija. Ir čia įvyksta dar vienas paradoksalus pokštas: realizmas – vienas iš labiausiai pagirtų ideologinių režimų priemonių... Ž. Augustino realizmas atsisuka prieš jo vertintojus. Ir neigėjus. Pačiu tikroviškiausiu stiliumi jis ardo (pasi)tikėjimą vaizdu. Galbūt menu ir vaizdu galima siekti vidinės ar kitokios tiesos, nuoširdumo, gelmių, bet juo lygiai taip pat galima ir meluoti, žeminti(s), manipuliuoti. Mums bet kokį reakizmą smurto smarve apkrečia sovietinis realizmas. Tačiau Ž. Augustinui tas atspalvis kuo puikiausiai tinka jo niekšingame dekonstrukcijos darbe siekiant (turbūt) visuotinio išblaivinimo.

 

Kad ir kitaip nusako savo intencijas menininkas, kritikas visuomet turi teisę vardinti savo įžvelgiamas konotacijas (tai, kas pasisakė netyčia). Manau, kad (pasi)tikėjimo vaizdu griovimui labai praverčia ir Ž. Augustino kūno traktuotė, ir „nugrotų“ personažų (arba pozuotojų) pasirinkimas.

 

Visi jo vaizduojami kūnai turi barokiškai pritvinkusio mėsingumo. Toji m...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru