Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kristina Stančienė: Stiklo gyvenimas verda (1)
Pokalbis su stiklo menininku Algirdu Dovydėnu
Projektas „Palemonas remix“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse
Lina Žigelytė, Fiokla Kiurė: Performanso (nesusi)pratimai(6)
Pokalbis apie meną ir protesto kultūrą
Ar vyrai kenčia tylėdami
Nauji filmai – „MS1: kalėjimo griūtis“
Krėsle prie televizoriaus
Liepos 20–26 d.
Liepos 20–26 d.
Liepos 20–29
Liepos 20–29
Galinos Petrovos-Džiaukštienės darbų paroda Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje

Laima Kreivytė

Galina Petrova-Džiaukštienė (g. 1927 m. Astrachanėje, Rusija) pradėjo kūrybinį kelią atšilimo metais ir savitai prisidėjo prie Lietuvos tapybos modernizacijos. Ryškios spalvos, monumentalios formos, vidine jėga pulsuojantys kūnai ir puikiai įvaldyta tapybos technika prikausto žiūrovo dėmesį. Parodoje matome dailininkės kelią nuo ankstyvųjų darbų, kuriuose dar svarbus santykis su realistine tapybos tradicija, iki naujesnių, kur dominuoja apibendrintas vaizdas ir koliažo technika.

 

Petrovą galima vadinti ir pajūrio metraštininke. Nuo pat tapybos studijų baigimo ji dažnai tapė Palangoje, Šventojoje, Jūrmaloje. Valtys ir žvejai, molai ir prieplaukos, jūra ir poilsiautojų portretai. Ir, žinoma, žuvys: plekšnės, vėgėlės, kalmarai – visokiausi jūros gyvūnai, patenkantys į tinklus. Tinklas – svarbiausias vizualus ir konceptualus pajūrio tematikos kompozicijų elementas. Tinklai ne tik tapomi, bet ir naudojami koliažuose kaip tikro gyvenimo pėdsakas. Tinkliškos struktūros išryškėja peizažuose ir natiurmortuose, kai vienos formos tankiai susipina su kitomis.

 

Ši paroda sudaryta iš trijų dalių. Didžiojoje salėje eksponuojamos monumentalios figūrinės kompozicijos, kuriose atsiskleidžia menininkės talentas kurti apibendrintus tipažus ir situacijas. Tik įėjus į parodą žiūrovą pasitinka dūdų orkestras („Šventė“, 1977), palangiškiams ir poilsiautojams puikiai pažįstamas kurorto atributas. Monumentalioje kompozicijoje žmonių kūnai ir masyvūs instrumentai tarsi suauga į vieną. Žolėje gulintys dviratininkai – viena gražiausių poilsio alegorijų („Žmonės su dviračiais“, 1968). Čia pat ir žvejas, vedinas dviračiu („Žvejas“, 1971), ir moteris, valanti žuvis („Moteris iš pajūrio“, 1974), ir „Tinklų taisymas“ (1969). Dvi moterys su vaiku kalbasi prie pieno ąsočio („Moterys“, 1972). Ramus ir džiugus gyvenimas primena neoklasikinę darbo ir poilsio vaizdavimo tradiciją, paveiktą lietuviško ekspresionizmo.

 

Dešinėje salėje – ankstyvieji darbai: raiškūs portretai, energija ir sodriomis spalvomis trykštantys peizažai. Vienas ankstyviausių – dainininkės Elenos Čiudakovos (1958) portretas, nutapytas tiksliai perteikiant jautrų charakterį. Sveikata ir ryžtu trykšta plaukikės Aldonos Pipynienės viso ūgio portretas (1962). Jau ankstyvieji darbai rodo, kad Galina Petrova ne tik puikiai jaučia spalvas, bet ir sugeba atrinkti svarbiausias detales.

 

Kairėje salėje – naujesni darbai. Petrovos koliažai išsiskiria Lietuvos kontekste drąsiu spalvos pasirinkimu ir jūrinės tematikos naudojimu. Iš drobės, tinklų, maišinės medžiagos, folijos, dažų kamštelių ir jūros išmestų daiktų sulipdyti natiurmortai kuria sodraus materialumo įspūdį.

 

Galinos Petrovos darbus retai matome didžiosiose parodų salėse. 2009–2010 m. jos paveikslas „Moterys, valančios žuvis“ iš LDM rinkinių buvo rodomas Vienos Modernaus meno muziejuje ir „Zachętos“ nacionalinėje dailės galerijoje Varšuvoje vykusioje parodoje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“, kur dalyvavo per 200 menininkų iš 24 šalių (kuratorė Bojana Pejič). Monumentalus Petrovos paveikslas neatsitiktinai eksponuotas vos įžengus į parodą. Geriausiuose savo darbuose menininkė pasiekia ne tik tapybinės, bet ir filosofinės įtaigos – kai vienas kūrinys tampa visos epochos metafora. Ne vieną tokį darbą galima buvo pamatyti tais pačiais metais surengtoje retrospektyvinėje Petrovos parodoje Vilniaus kongresų rūmuose.

 

„Moterys, valančios žuvis“ – vienas iš 24 Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje esančių Petrovos paveikslų. Neseniai 7 dailininkės tapybos darbai papildė Modernaus meno centro rinkinį. Dar daugiau laiko išbandymą ištvėrusių darbų randame menininkės studijoje, kuria ji dalijasi su savo vyru tapytoju Silvestru Džiaukštu. Šie kūriniai stebina ir intriguoja – nes dabar jau galime žiūrėti į juos neskirstydami į ideologiškai teisingus ir neteisingus. Juo labiau kad tokių idėjinių, propagandinių kūrinių dailininkė ir netapė. Ją labiau domino apibendrintos darbo, poilsio, sporto, žmonių tarpusavio santykių temos. Ypatingos reikšmės Petrovos paveiksluose įgavo vandens stichija ir visa, kas su ja susiję – pajūris, uostas, vandens bazė, laivai, žvejai, žuvys.

 

Įdomūs ir ankstyvieji, realistiškesne maniera nutapyti darbai – juose patraukia ne idealizuoto socialistinio realizmo patosas, o gyvenimo tiesa. Kai 1954 m. Petrova baigė LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), ore jau tvyrojo chruščiovinio „atšilimo“ nuojauta. Po 1956 m. pradeda sklisti modernizavimo idėjos – po tarpukario arsininkų tai buvo antroji Lietuvos tapybos atsinaujinimo banga. Atsinaujinimas suvoktas pirmiausia formos prasme – siekta išlaisvinti spalvą, potėpį, kurti monumentalesnes kelių figūrų kompozicijas, kuriose nebelieka pokario dailei būdingo natūralizmo ir susmulkėjimo. Tai didelių užmojų, žmogaus dvasinių ir fizinių galių išaukštinimo laikas. Petrova tapo tvirtus, kresnus asfaltuotojus arba irkluotojas vandens bazėje – sportiškas, savo kūno nebijančias (bet ir nedemonstruojančias) moteris. Jos laiko irklus, leidžia žemyn baidarę ir ruošiasi startui – pirmiausia sportininkės, į komandą susibūrusios merginos – o ne didingi epochos simboliai („Irkluotojos vandens bazėje“, 1959, LDM).

 

Šio laikotarpio kūriniuose įdomiausias individualumo ir meninio apibendrinimo santykis, kuris ypač gerai atsiskleidžia interpretuojant klasikinę mauduolių temą. Petrovos mauduolės – kresnų proporcijų, apibendrintų formų, tačiau nėra alegorinės figūros ar sezaniškas gamtos vienovės pašlovinimas. Kartu jos konkrečios – viena išbalusi, tik saulės nurausvintom kojom, kita – nudegusi, bet aiškiai šviečia maudymosi kostiumėlio nepridengti sėdmenys. Toks žvilgsnis rodo dėmesį „kūno tiesai“, išgyventai, įkūnytai patirčiai – supranti, kad saulė moteris pažymėjo skirtingai, kad pagal tai galima atkurti individualias istorijas – viena galbūt darbavosi kaime, kita ilsėjosi pajūryje. Pagaliau ne taip svarbu, kaip ir kur atsirado tie nudegusio ir nenudegusio kūno plotai – svarbu, kad tai gyvos, konkrečios...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru