Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Bohemiečiai vėl stato Puccini
Aldona Eleonora Radvilaitė: Tėvo ir dukters fortepijoninis duetas
Andrius ir Sandra Urbos pirmajame „Sugrįžimų“ koncerte
Kalbamės su šokėja Rūta Butkus
Vilniuje koncertuos smuikininkas Pierre’as Amoyalis
Damieno Hirsto paroda „Tate Modern“ galerijoje Londone
Paroda „Iš plokštumos“ arba „2 D→“ galerijoje „Arka“
Sigito Virpilaičio personalinė juvelyrikos paroda galerijoje „Meno niša“
Pokalbis su režisieriumi Martinu Scorsese
Živilė Pipinytė: Jis nuskendo
Nauji filmai: „Prarasta kontrolė“, „Titanikas“
Jonas Ūbis: Pasakos grįžta
Krėsle prie televizoriaus
Teatras „Meno fortas“ baigia sezoną Lietuvoje dviem reikšmingais įvykiais.
Balandžio 20-26 d.
Balandžio 20–26 d.
Balanddzio 20–29
Balandžio 20–29
7 MD: Parodos
Balandžio 20–29
Kristinos Inčiūraitės paroda „Sekimas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Monika Krikštopaitytė

Žiūrovas visuomet yra ir liudininkas. Parodos atidarymas visuomet – organizuotas įvykis. Liudijimais mėginama išsiaiškinti, koks tai įvykis. Parodymai būna (ne)suinteresuoti, (ne)rišlūs, vykstant tyrimui jie gali radikaliai keistis. Vieni liudininkai pasitaiko atidūs, vienu metu jaučia kelis matavimus: kas (ne)atėjo, kaip (ne)paveikė kūriniai, koks buvo apšvietimas, koks laikas, kaip ir kokiu atstumu darbai išdėstyti, kaip jie atrodė, į ką panašūs, koks jų aukštis, plotis, garsas, balsai ir t.t. Kiti – išsiblaškę – atėję gauti pliuso (arba vyno), atsitiktinai ar nenorom. Atidieji paprastai linksta į interpretacijas. Jie kaip sekliai, ėję ten su tikslu sekti. Sekti menininką, meno sceną, vietos specifiką, rezultatus, kryptis ir postūmius, tolesnius žingsnius. Menotyrininkai parodose visuomet yra sekliai. Ypač jei ketina apie tą įvykį duoti parodymus raštu. Todėl Kristinos Inčiūraitės paroda „Sekimas“, stumianti sekti tai, ką ir taip atėjai sekti, sukelia ne tik jaudulį atsidūrus savo stichijoj, bet ir paranojiškų minčių, kad čia yra kas nors paslėpta, sukeista.

 

Filmas „Sekimas“ (2011) leidžia kaip tik į tokią sekimo patirtį panirti. Užtemdytoje salėje specialiai parodai sumeistrautas didžiulis ekranas yra pasviręs viršutine briauna į žiūrovą ir taip tarsi braunasi prie „liudininko“ arba atkartoja žingsniuojančiojo pirmyn laikyseną, akių padėtį iš padilbų. Filme, kurį tiksliau būtų įvardinti instaliacija, dalimis ir visu ūgiu pasirodo, žinoma, iš nugaros, sekami vyrai. Lazdynų mikrorajone iš troleibuso išlipęs asmuo sekamas iki namų laiptinės (o jos tokios vienodos). Vienas, kitas, trečias. Jie eina šaligatviais, požemine perėja, statytojų nenumatytais, bet gyventojų išmintais takais, mišku, kiemais. Prasilenkia su pagyvenusia moterimi, vedina šunimi. Kartais sustoja. Filmo kadrai irgi retkarčiais sustoja tapdami nuotraukomis. Tai netolygaus kvėpavimo su sustingimais ritmas. Jį įgarsina specialiai filmui sukurtas ir atliktas šiuolaikinės muzikos kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės vokalinis kūrinys. Kvėpavimai ir dusimai balsu, į Meredith Monk vokalo šokius panašūs garsai įgarsina ne tik seklį, sekamąjį, bet ir aplinką – kažkada šlovingą, o dabar vegetuojantį rajoną, kuris virto jame gyvenančių žmonių liudininku, savo paties pamėkle, savo gyventojų išvagotu suvargėliu. Tapo beveik nematomas. Žiūrovas įtraukiamas net keliais matmenimis: atminties, fiziologiškai paveikiu garsu, neramiu ritmu. Pagrobiamas net jo šešėlis. Neatsargiai žengus žingsnį, tavo siluetas užkliudo sekimo sceną. Įsitraukimą įrodo pasitraukimo iš ekrano vikrumas.

 

Ištrūkus iš proziško detektyvo, kur nepaisant įtampos vis dėlto neįvyksta nieko baisiau už paprastą gyvenimą ir tik tampama automatizuoto grįžimo namo maršruto liudininku, tave palydi fantomiški piešiniai. Juose – kelios Lazdynų rajonui būdingos formos, prie abstrakcijos priartėjusios struktūros: rajono planas, tipinio namo ažūrinė dekoratyvinė plokštė, per visą ilgį dengianti bendrus balkonus, etc.

 

Architektūra, kaip laiko liudininkė, apskritai yra labai svarbi Inčiūraitės kūryboje ir nuolat tampa jos darbų pagrindine veikėja, istorijų sekėja. Antras raktažodis į menininkės kūrybą – balsas. Ne vokaline prasme, o būtent liudijimo, kaip autentiškas šaltinis apie žmogų, Kristinos atveju, dažniausiai moterį. Pasakojimo, balso kaip dokumento fiksavimas antropologiniams, lyčių studijų tyrimams yra labai būdingas metodas. Tuo Inčiūraitės meno strategijos siejasi su vėlyvo feminizmo siekiu vengti individo išankstinio apibrėžimo, skaidyti stereotipus, leisti žmogui (ne)įsivardinti pačiam. „Sekime“ menininkė, būdama moterimi, stebi vyrus, ir ši apkeista žvilgsnio kryptis (meno istorija yra moters apžiūrėjimo istorija) žiūrėjimą paverčia neįprastu, ir tas pasikeitimas siūlo įsigilinti, kaip ir į ką žiūrime.

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotame ir specialiai šiai parodai sukurtame filme „Susitikimas“ (2012) daug dėmesio atitenka moteriai, tačiau taip pat ne be subversijų. Per pažinčių puslapį, apsimetusi vyru, menininkė susirašinėjo su Svetlogorsko gyventoja. Pašnekovės mes nematome, nes susitikimas taip ir neįvyko. Jis ir nebuvo įmanomas, nes užmegzti pokalbį paskatino troškimas sugrįžti į vaikystę. Tai buvo greičiau atsiminimų palydos ar bendrų atminties erdvių paieška nei realaus susitikimo organizavimas. Svetlogorske menininkė lankėsi su tėvais vaikystėje. Miestas liko kaip šviesus prisiminimas. O ryškiausiu tos kelionės simboliu buvo milžiniškas liftas ant jūros kranto. Pažangus, įspūdingas įrenginys turėjo atspindėti ir Sovietų simbolinę galią. Iš susirašinėjimo paaiškėjo, kad liftas nebeveikia. Sunyko. Uždarytas. Tai nebeįmanoma. Wagneris. Jūra. Romantizmas. Nesustabdomo, mirštančio laiko pojūtis. Susitaikymas. Susirašinėjimas irgi ima nutrūkti. Manau, tai nuosekliai įvykusi brandos istorija.

 

Greta filmo užrašas pieštuku ant sienos „tuman / obman“ (rus. – rūkas, apgavystė) transliuoja laiškų autorių santykio dviprasmiškumą, gal pašiepia iliuzijas grįžti. Labai norint galima interpretuoti, kad iš pradžių reprezentatyviai šmaikšti, o vėliau atsivėrusi kurorto moteris buvo apgauta ir nuvilta vardan kažkokio projekto, tačiau, manau, kad pagarbus ir palaikantis santykis veikiau davė kitokio bendravimo kokybės patirtį ir tik sustiprino jos savivertę. Todėl kontaktą vertinčiau labiau kaip moteriško solidarumo išraišką, kad ir po priedanga. Nors tai linijinis pasakojimas (turintis kulminacijas, pradžią ir pabaigą), kurį reikia sekti, vis dėlto susirašinėjimas lieka antros svarbos, pirmame plane – erdvės ir trypčiojimas ant laiko slenksčio.

 

Parodos kuratorė Laima Kreivytė atkreipia dėmesį, kad filmuose architektūros (sovietinio modernizmo) buvimas pirmame plane, tapimas veikėju priverčia geriau pajusti ir tuo pat laikotarpiu statytų Klaipėdos Parodų rūmų struktūrą, sąsajas su jame įsikūrusiais pasakojimais. Tai nebėra tik filmas, o instaliacija, ir ne tik dėl to, kad ekranas milžiniškas, pasviręs link žiūrovo, bet ir dėl visumos struktūros, ritmo sąskambių. Didžiojoje salėje esančios fachverkinės durys irgi tampa instaliacijos dalimi, nes toje salėje kalbama apie Svetlogorską, kur toks voki�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru