Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su kompozitore Rūta Vitkauskaite
Daiva Šabasevičienė: Pjesė – ypatingas žanras(1)
Pokalbis su vengrų dramaturge Anna Lengyel
Pokalbis su Laura Garbštiene
Kira Muratova filmuoja „Kino bandymus“
Edmundo Saladžiaus piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Kaip atsitinka fotografija(4)
Minint fotomenininko Stanislovo Žvirgždo jubiliejų
Krėsle prie televizoriaus
Pasibaigė „Vilniaus kino šortai 2011“
Nauji filmai: „Gyvenimo medis“, „Prie jūros“
Spalio 20 – lapkričio 3
Spalio 28–lapkričio 3 d.
Spalio 28–lapkričio 6
Spalio 28–lapkričio 6
7 MD: Parodos
Spalio 28–lapkričio 6
Vidmanto Ilčiuko paroda „Pleneras“ galerijoje „Vartai“

Monika Krikštopaitytė

Tolimiausioje galerijos salėje rodomi grėsmingo miško atvaizdai. Medžių kamienai tankėja kaip kariuomenė prie fronto linijos. Jie sustingę kaip kapai, menantys masines žudynes. Tai ne Ugniaus Gelgudos pavienio nusikaltimo peizažai (eilinei vietai kriminalinių antraščių primesti ideologiniai konstruktai, kino ar fotožurnalistikos klišių reinterpretacijos), o tikras tikro miško keliamas siaubas – tirštėjančių spyglių ir panikos zonos. O dar su užgriūti pasirengusiomis sutemomis.

 

Prie įėjimo, kiek žemėliau – yranti vilko galva, pavadinta „Autoportretu miške“. Šis vaizdų derinys atgamina liaudies patarimą: „Bijai vilko, neik į mišką“. Išaiškėja kelios aplinkybės: vilkas, pasirodo, yra pats menininkas; į mišką jis ėjo ir tas jį sunaikino; vadinasi, šitas miškas yra pavojingas ne tik žmogui, bet ir vilkui.

 

Gretimoje salėje pagrindinis veikėjas yra šimtametė močiutė, kuri jau prastai mato, todėl knygą apie meną „skaito“ aukštyn kojomis, daugiau iš atminties „skaito“ maldas už vaikus iš lietuviškos maldaknygės. Trečioje nuotraukoje močiutė laidojama su lenkiška maldaknyge, nors šis raštas jai nepažįstamas. Ta pati močiutė dar gyva būdama sutinka būti „pakavota“ – uždengta antklode, nes nujaučia, kad netrukus vis tiek „ateis Lopetauskas“ ir ją „pakavos“. Kitaip tariant, senolė gerai suvokia savo pažeidžiamumą, bet nepraranda humoro jausmo.

 

Apžiūrėję dvi parodos sales jau žinome, kad šioje istorijoje yra miškas, vilkas ir močiutė. Vilkas negyvas, močiutė irgi „pakavota“. Lieka esminis klausimas – tai kas tuomet yra Raudonkepuraitė? Ar menininkas, kurio talpi tapatybė leidžia įsijausti į aukos, agresoriaus ir nenustatytų galių vaidmenis bei dreifuoti tarp jų? Ar kuratorė (Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė), kuri išrinko būtent šiuos kūrinius iš gausaus ir daugialypio menininko archyvų aruodo? Ar suvokėja, kuri atėjusi į parodą atpažino savo jau patirtos situacijos įvykio vietą? Manau, kad Raudonkepuraitė vis dėlto esu aš.

 

Clarissa Pinkola Estés (knygos „Bėgančios su vilkais“ autorė) tiki, kad pasakose paslėptos svarbiausios archetipinės elgesio priežastys. Anot autorės, pasakose slypi nepaprasti išminties klodai, net nereikia nieko daryti, užtenka klausytis pasakojimų ir jie išryškina būtinus išgyvenimui instinktus. O be to, visi gerieji ir blogieji pasakų personažai labiau apibūdina vidinių savybių kovą, nei gyvenimiškas situacijas. Šia prasme, ir jūs visi tam tikromis aplinkybėmis esate Raudonkepuraitė. O būti Raudonkepuraite reiškia pakliūti į gyvybei pavojingą situaciją ir jai pasipriešinti ar būti išgelbėtai.

 

Žinoma, amžinai nemirtinga ir besipriešinančia Raudonkepuraite neįmanoma išbūti, anksčiau ar vėliau tenka tapti „pakavota“ močiute arba nugalabytu vilku.

 

Kitas klausimas – o tai kur ji, toji Raudonkepuraitė? Atsakymo galima ieškoti likusioje salėje, kur Vidmantas Ilčiukas rodo sunumeruotą „Miestą“. Šiose nuotraukose ant blizgių, bet murzinų paviršių atsispindi miesto fragmentai. Atsispindi iškreiptai, ir ne purvas ar paviršiaus tamsa čia kalčiausi. Bet koks atspindėjimas jau yra atvirkščias vaizdas. Jei liktume prie versijos apie Raudonkepuraitę, tai čia gali būti jos, besislapstančios po miesto užkampius, žvilgsnio dokumentika. Ji įbauginta, todėl nedrįsta žvelgti atvirai – naudojasi šnipų triukais. Gali būti, kad ji suvokė savo mirtingumą ir jokie medkirčiai čia nebepadės...

 

O jei truputėlį rimčiau (nors kas gali būti rimčiau už archetipinius žaidimus su mirtimi), fotografas ir vėl išsidavė, kad yra susijęs su tapyba. Studijos, žinoma, dar nieko nenulemia, tačiau jis tebežvelgia kaip tapytojas. Tai galima buvo aiškiai suprasti ankstesnėje parodoje, kur tapybiškos faktūros veikė kaip pilnavertis objektas. Šį kartą aiškiausia nuoroda į tapybą – parodos pavadinimas. Taip, tapyba kaip meno šaka vis dar yra privilegijuota. Jai visai nereikia rimtų koncepcijų ar kitokių pagrindimų, kad galėtų tapti rimtu ir vertingu meno kūriniu. Gali būti tiesiog pleneras – t.y. tam tikros aplinkybės tapymui. V. Ilčiukas šią lengvatą pritaiko ir fotografijai. O kodėl gi ne? Kam pretenduoti į NASA reikšmės užduotį mene, jei gali (ir turi teisę) tiesiog fotografuoti? Tokio savitikslio užsiėmimo rezultatai retai atrodo įdomūs ir vertingi, kai tuo užsiima mėgėjai ir eksperimentuotojai, nebent turi laiko ar unikalų vidinį užtaisą (pvz., Kauno plėšrieji). Tačiau brandžiam menininkui, nuolat esančiam fotografijoje ir mąstančiam vaizdais, programinės užduoties atsisakymas gali tapti tiesiog išsigelbėjimu ir atsiskleidimo galimybe. Daugybę V. Ilčiuko nuotraukų pavadinčiau tyčiniu akių nusukimu.

 

Schema – tapybos apraiškos kitoje medijoje – labai stipriai išreikšta ir Jurgos Barilaitės kūryboje. Tokio tipo menininkai yra svarbios jungtys tarp dvejopo meno žiūrovų, nes darbus gali suvokti ir užkietėjęs modernistas ar net formalistas, ir minties grožio, intelektualinių judesių ieškantis postmodernistas (įtraukiant visą šios pozicijos įvairovę).

 

V. Ilčiukas yra nuolatinis kitų menininkų kūrinių fotografas. Labai paklausus, nes sugeba subtiliai perteikti kūrinio niuansus, kad ir ką fotografuotų. Ši šalutinė informacija tampa svarbi, kai į jo kūrybą pažvelgiame kaip į buvimo tarp ar šalia ko nors metaforą. Tai lyg buvimas estetiniu šnipu. O tokia profesija negali neturėti pašalinio poveikio – Ilčiuką kitų kūrinių fotografavimas pavertė totaliu meno vujaristu ir nihilistu. Tuo jis ir įdomiausias – deklaruoja išsižadėjimą dominuoti, bet tobulai manipuliuoja žiūrovo žvilgsniu, meno ir medijų kontekstu. Štai „pokštus su savo močiute“ eksponavo Laidojimo rūmuose laidotuvių proga. Taip jungė ne tik meną su gyvenimu, bet ir meną su mirtimi.

 

Paroda veikia iki lapkričio 5 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru