Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Monika Krikštopaitytė: Žalgiris niekada nemiršta(4)
LR kultūros ministerijos premijoms pristatytų kūrinių paroda Žalgirio ir Durbės mūšių tema „Arkos“ galerijoje
Sigita Ivaškaitė : Tylos harmonija(1)
Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės spektaklis „Mono tyla“
Austėja Adomavičiūtė : Teatre įdomiausia – atpažinti save
Pokalbis su aktoriumi Kirilu Glušajevu
Krėsle prie televizoriaus
Kiros Muratovos „Rylos melodija“ rodoma Naujojo rusų kino dienose
„Scanoramos“ svečias – Tómas Lemarquis
Kino edukacija „Skalvijoje”
Gruodzio 3–9
Paroda „Našlaičiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Julija Reklaitė

Lietuvoje jau penkerius metus nėra architektūros muziejaus. Architektūros kultūros politikos bruožai po 20 nepriklausomybės metų dar tik formuojasi. Per tuos metus architektūros – jei ją suprasime tiesiogine prasme – pridygo labai daug. Ir įvairios.

 

Tuo tarpu Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta pirma architektūrai dedikuota paroda vadinasi „Našlaičiai“. Joje pristatomas žymių Lietuvos architektų Gedimino Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos, Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio kūrybinis palikimas. Pristatomas – ne analizuojamas.

 

„Našlaičiai“ jau vien pavadinimu užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Gal taip ir turi būti, kai matai, jog prie visų joje pristatomų autorių pavardžių nurodytos jau dvi datos. Paroda „in memoriam“; nors stengiamasi išvengti tiesioginio graudulingumo ir nostalgijos, ko gero, būtent tai ir trukdo analizuoti, kritiškai ar konceptualiai pristatyti išėjusiųjų kūrinius. Laiko dimensijos šiame darbe nėra, o jai atsiradus, deja, gali nebebūti išlikusių eksponatų.

 

Kita vertus, paroda labai iliustratyvi, tiek turiniu, tiek forma, tiek savo buvimu per se. Pasak jos kuratoriaus Leonardo Vaičio, „Našlaičiai – tai ne kažkokio sambūrio, išpažįstančio artimus kūrybos principus, pavadinimas. Tačiau jis tinka kartai, kuriai teko, laimė ar nelaimė, gimti tuo laiku. Likimas lėmė jai per daug greitai išretėti – netekti gabiausių, veikliausių, spalvingiausių profesijos atstovų.“ Ir tai visas parodos pasakojimas, lyriškai nostalgiškas, itin suasmenintas ir, nors bandoma tai nuslėpti, – graudus. Nors „ekspozicija sumanyta ne kaip „našlaičių“ kūrybos ataskaita, o greičiau kaip paslaptingas idėjinių paieškų proceso atskleidimas eskizuose, piešiniuose, brėžiniuose“, ji iš esmės labai primena autorių išeksponuotą architektūrinės grafikos darbų peržiūrą, kurioje kone vienintelis atrankos kriterijus buvo subjektyvus eskizų grožis, iliustruojantis ne tik architektų braižą, bet ir kūrybinės sistemos netobulumą. Juk ir darbų, tinkamų eksponuoti, atranka vyko intuityviai, nesivadovaujant iš anksto nustatytais metodais. Kita vertus, kai nebėra ryšio su praeitimi ir architektų darbų nebeįmanoma niekur pamatyti, jaunajai kartai tai – kone vienintelis prisilietimas prie meistrų braižo, susipažinimas su jų pieštukų vingiais, asmenine raiška. Čia pasitarnauja ambicingas parodos architekto Romo Kučinsko sprendimas – eksponuoti išimtinai tik originalus, kas, be abejo, suteikė autentiškumo, įdomumo, bet kartu nuskurdino ekspoziciją. Paradoksalu, kai tokiems itin produktyviems architektams atskleisti medžiaga surenkama itin sunkiai ir jos taip negausu. Kaip teigia parodos sumanytojai, daugiausia jos suteikė architektų žmonos... Iš tiesų, ar nekeista, kai labai netolimos praeities asmenybės renkamos iš detalių, išsiblaškiusių faktų nuotrupų ir biografinių smulkmenų?

 

Paroda iš esmės skirta ištraukti į dienos šviesą užkulisinį, nematomą didžio architekto Gedimino Baravyko ir jo amžininkų darbą, atskleisti asmenybių charakterius. Deja, eiliniam lankytojui tai tampa ne architektūros, kaip erdvės, o architektūrinės grafikos, dviejų dimensijų paroda, kurioje nesiekiama laikytis chronologijos, apžvelgti autorių darbus kokiu nors konceptualiu diskursu, pateikti tam tikrame kontekste, analizuoti architektūros, kaip socialinio reiškinio, sąvoką. Kontekstas apskritai tarsi savaime suprantamas ir mistifikuojamas pagal nutylėjimą. Todėl paroda tampa poetiniu tekstu. Dar vienu iš esmės nepažiniu XX amžiaus architektūros puslapiu.

 

„Našlaičiuose“ (matyt, tai būdinga kartai) daug kalbama apie patriotinius jausmus, sukurtas trispalvis simboliais sluoksniuotas plakatas, tragiški asmenybių likimai asocijuojami su tautos likimu, darbai siejami su ekonominiais motyvais, istorijos nuotrupomis, tarsi kokia našlaitiška selektyvinė atmintis. O gal tą patriotiškumą reiktų labiau suvokti kaip ribas, jų žymėjimą? Ir pati ekspozicija išeksponuota paraštinėse paties G. Baravyko projektuoto buvusio Revoliucijos muziejaus erdvėse, kaip sako parodos architektas, – Nacionalinės dailės galerijos erdvės koridoriuose. Tai irgi simboliška, juk šie architektai – savo laiko ribų žymėtojai. Pati ekspozicija, dalimis išskaidyta galerijoje, surišta bendru estetišku konstruktyviu ir spalviniu sprendimu, galbūt turi priminti ir pačią „našlaičių“ idėja – skirtingi, tačiau panašūs charakteriai.

 

Jie yra tie, kurie išgyveno bene didžiausius virsmus architektūrinėje ekonomikoje, transformacijose iš bendro į asmenišką. „Palaipsniui suvokdami pasaulį, supratome, ką reiškia draudimai, neleidimai, įtarimai, ribos. Su pavydu akies krašteliu žvelgėme į Vakarus. Nepaisant tikro, nesumeluoto tarnavimo profesijai, techninės, finansinės galimybės pasmerkė mus tarsi autsaiderių likimui“, – kataloge rašo parodos kuratorius – vienas iš našlaičių kartos. Ribos tyrinėjamos ir kūrybine prasme, teigiant, kad tik tarptautiniuose konkursuose šie architektai galėjo iš esmės atsiskleisti. Tačiau kuo dabar yra kitaip?

 

Prisipažinsiu, perskaičiusi parodos katalogą taip ir nesupratau, kur slypi šios kartos architektų rezistencija. Lyg ir nepakanka įvardinti faktus, kad mes visi jais patikėtume. O ypač pasidarė įdomu, kaip tą tekstą perskaitys jau visiškai ryšio su sovietmečiu neturinti, vadinamoji nepriklausomybės karta? Todėl ir vienas esminių klausimų apsilankius šioje parodoje lieka neatsakytas. Ar tai netyčia nėra istorijos rašymas paraštėse? Ar kartais ją tarsi kuriant iš naujo, maskuojant, poetinant, kažką aukštinant kaip objektyviai teigiamą ir savą sudaromas ypač dvasingų architektų paveikslas? Ir jam dedami kokie tik nori rėmai. Nori – patriotiški, nori – tautiniai, jei reiks – ir kosmopolitiniai. Pabrėžiamas savitumas, nacionalinio identiteto paieškos, pasiaukojimas. Tačiau koks, kam ir prieš ką? Alternatyvos tiesiog nėra. Ir dėl to labiausiai gaila.

 

„Našlaičiai“ – tarsi eskizuojant paliktos paraštės baltuose beformiuose lapuose, kuriuose mums patiems teks įrašyti savo, XX amžiaus Lietuvos arc...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru