Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Teatre įdomiausia – atpažinti save


Pokalbis su aktoriumi Kirilu Glušajevu


Austėja Adomavičiūtė

Share |
Kirilas Glušajevas.
Tomo Stirnos nuotrauka
Šiandien režisieriaus ir aktoriaus Kirilo Glušajevo pilna visur – ir improvizacijos teatre „Kitas kampas“, ir Anželikos Cholinos šokio spektakliuose. Prieš metus pasirodė ir debiutinis šio režisieriaus spektaklis Aleksejaus Slapovskio „Batraištis“. Režisierių kalbiname naujo susitikimo su žiūrovais proga.

Spektaklis „Batraištis“ paremtas aktorių improvizacija. Kodėl?

Skaitant medžiagą, pjesėje dominuojanti nelaimingos meilės tema buvo labai aktuali man pačiam, buvau po ilgametės draugystės išsiskyręs su mergina. Kadangi draugauti pradėjom penkiolikos metų, kartu augom, brendom, tas išsiskyrimo momentas buvo tarsi amputacija. Būtent tai pamačiau pjesėje, nes pagrindinis veikėjas Vladimiras, „užsukantis“ tą prisiminimų teatrą, praėjus dešimčiai metų vis dar neužmiršta, ieško jos, tos idealios vienintelės Veros, kurią pamilo būdamas šešiolikos. Daugelis iš mūsų, jeigu yra patyrę stiprų jausmą, norom nenorom visuomet lyginam partnerius su tuo idealiuoju variantu, tik bėda, kad jis neegzistuoja. Ko gero, tai pjesė apie amžiną agonišką idealo, kurio nėra, paiešką.

Bendraujama žaismingai, kad nekiltų įspūdis, jog sėdim ir verkiam, – iš tikrųjų žaidžiam. O improvizacija, mano manymu, yra tai, kas įdomu teatre. Spektaklio gyvybė atsiranda spontaniškai. Žinoma, improvizacija yra apribota spektaklio rėmų, temos, kurią reikia atskleisti, bet aktoriai leidžia sau daug ir tai yra labai gerai, nes tada tai įdomu. Dėl tos žaismės, gyvumo, aktoriai ir norėjo toliau vaidinti, nepalaidoti šio spektaklio.

Taigi kuriant tau artimiausias žaidimo principas?

Būtent šitai medžiagai tai labai tinka. Rusų kalba „vaidinti“ reiškia „žaisti“, „igrat’“, bet tai nėra žaidimas blogąja prasme, tai reiškia „kurti“, juk paima vaikas į rankas pagalį ir jam tai jau yra lėktuvas. Jis sukuria stebuklą – tai, ko nėra. Dar pats nežinai, kas atsitiks, sėdi prie garso operatoriaus, šviesų dailininko, žiūri ir stebiesi. Staiga aktorius išėjo į sceną su gitara, pradėjo dainuoti, nors anksčiau to nebuvo, bet šiam spektakliui viskas labai tinka. Apskritai spektaklis įdomus tuo, kad tai lyg prisiminimų teatras, o mūsų prisiminimai kaskart vis kitokie. Taip ir spektaklyje – ten labai daug staigmenų.

„Batraištyje“ beveik nėra scenografijos, t.y. scenoje beveik nėra daiktų, bet tai ir yra scenografija. Viską sukuria žiūrovų vaizduotė – ir kiemą, ir butą, – nes aktorius kuria savo vaizduotę. Pasakojam istorijas, o jos tampa tiesiog atspirtimi vaizduotei.

O kaip manai, galbūt kiekvienas žiūrovas galėtų atpažinti save „Batraištyje“?

Taip, nes jeigu neatpažintų, tai nesijuoktų ir neverktų. Teatre įdomiausia, kai atpažįstame save.

O kodėl toks pavadinimas – „Batraištis“?

Dėl nelaimingos meilės vieni kaltina save, kiti – meilės objektą, o kartais tiesiog viską suverčiame aplinkybėms, situacijai, netinkamam laikui ar vietai, netinkamam drabužiui ir t.t. Taip ir Volodikui atrodo, kad jeigu tą dieną, kai pirmą kartą atėjo į namus pas mylimąją, jis būtų avėjęs batus su kitais batraiščiais, tai nebūtų apsikvailinęs ilgai rišdamasis batraištį ir viskas būtų gerai. Kartais kokia nors detalė, smulkmena mūsų vaizduotėje atrodo labai svarbi. Iš tikrųjų myli arba nemyli, o visa kita neturi jokios reikšmės.

Nors baigei režisūrą, pastruoju metu dažniau pasirodai kaip aktorius ar šokantis aktorius.

Taip susiklostė. Pradėjau dirbti su improvizacija. Tai ir filosofija, ir terapija, ir gyvenimo būdas, improvizuodamas daug ko išmoksti, tai labai išlaisvina. O apie šokį... negaliu pasakyti, kad aš šoku, gal greičiau judu. Tai yra įdomu, smagu, labai gera patirtis, mokykla, ir nemanau, kad reiktų to atsisakyti.

Ar turi ketinimų ką nors statyti?

Turiu norų, o norint subręsta ir ketinimai. Jei kalbėtumėme apie pjesę, tai „mylimąją“ dabar turiu, – pjesę, kurią įsimylėjau, o kokią – dar paslaptis.

Ar ir toliau ketini dirbti su bendraamžiais?

Anksčiau aš maniau, jog labai svarbu, kad tai būtų bendraamžiai, nes (atseit) mus vienija tos pačios temos, aktualijos ir pan. Bet vėliau peržengiamas tam tikras patirčių, požiūrio į gyvenimą slenkstis. Tuomet amžius tampa nesvarbus, svarbu, ar žmogui aktualu, ar jam rūpi, ar jis yra pasirengęs aukotis, būti atviras. Mums būdinga iš karto viską sukritikuoti, nesvarbu, ar bent kiek nusimanai, ar ne. Man reikia pozytivaus mąstymo. Yra tokia kategorija žmonių, kurie pasirengę priimti ir pabandyti, kurie sako – kodėl gi ne? O yra tokių, kurie iš anksto atmeta, sako, kad nepavyks. Norisi susitikti ne su jaunais arba senais, o su atvirais.

Kaip spektaklis pakito nuo pirmojo varianto? Ar iš pat pradžių leidai aktoriams reikštis laisvai?

Taip, iš karto. Daugelis dalykų įėjo į spektaklį netikėtai, buvo atsitiktiniai, neplanuoti, buvau daug „gaudymo“ repetuojant čia ir dabar. Vėliau vyko lyg ir generalinės repeticijos, tik be žiūrovų, tada pamačiau, kad viskas vyksta, sukasi, jau nereikia ten kišti rankų.

Palyginti su Volodiku, Vera ir Vladimiru, kiti personažai atrodo gana teatrališki.

Tai išryškėjo repetuojant, nes realiame laike egzistuoja tik Vera, Volodikas ir Vladimiras, o kiti yra aplinka. Jie ir veikia mažiau, todėl kiekvienas jų pasirodymas turi būti ryškus, nešantis konkrečią mintį. Rutuliojasi meilės istorija, meilės trikampis – Vera, Volodikas ir Vladimiras, – jie yra čia ir dabar, atkuria, atsuka laiką atgal, o kiti personažai yra tarsi kontekstas. Nei Vera, nei Volodikas nėra prisiminimai, jie veikia čia ir dabar, jie patys apie tai kalba.

Visi personažai atkeliavę iš mokyklinio laiko. Gal turėjai minty kokius nors prototipus iš savo jaunystės?

Yra tam tikri stereotipai, bet mes jų nepastebime. Pavyzdžiui, Dimos personažas daug ką atsinešė iš gyvenimo, nors tai nėra konkrečių žmonių kopijavimas. Tai nėra technologija, tiesiog taip išėjo per repeticijas, – skirtingos visų patirtys vėliau susikristalizavo iki tam tikro personažo. Pavyzdžiui, Antradienis visada laiko suspaudęs rankas į kumščius – tokį sprendimą inspiravo mano klasės draugas, kuris, eidamas mokyklos koridoriumi, kumščiais trankydavo visus jam po ranka pasitaikiusius daiktus.

Manau, čia nėra svarbūs personažų bruožai, svarbiau pačios temos – tuštybės, puikybės, pavydo, galbūt kitoniškumo baimė.

Kokias mintis žadina šis spektaklis?

Pasaulis labai dinamiškas, labai margas, o kai jisai subyra, lieka tuštuma ir spengiantis ilgesys. Kaip ir santykiai – iš pradžių viskas gražu, spalvota, paskui atsikiša kampai, viskas subyra, lieki vienas ir vėl prasideda ta pati žmogaus paieška.

Dėkui už pokalbį.



„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti