Nors vaizduojami skirtingi bendravimo būdai, galima atrasti visiems bendrą bruožą – susvetimėjimą. Didžiausia šių tėvų ir vaikų problema – ne jų santykiai, bet tų santykių neigimas. Visos vaizduojamos situacijos atspindi tėvų ir vaikų santykių problemas aukščiausiame emociniame taške, tad galima numanyti kelią iki vaizduojamojo meto ir galbūt šiek tiek nuspėti, kaip veikėjams seksis paskui. Dviejų žmonių tragedija niekada nebus tik vieno iš jų tragedija, todėl vienodai užjaučiami abu konflikto dalyviai.

Čia iškyla pagrindinė spektaklio problema – aktorių vaidyba. Dauguma jų – antrakursiai (Jono Vaitkaus vadovaujamo kino aktorių kurso) studentai, tad iš jų dar nelabai ir galima reikalauti didelio profesionalumo. Tačiau dėl minėtų itin įtemptų pjesės situacijų tas neprofesionalumas dar labiau išryškėja, nes aktoriai pradeda utriruoti vienas ar kitas emocijas. Drauge žiūrovas gali pamatyti ir vertingų aktorinių darbų – kartu vaidina profesionalai Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis bei Adrija Čepaitė, taigi studentų neprofesionalumas dar labiau išryškėja, ypač kai scenoje atsiduria po vieną abiejų kartų atstovą.

Aišku, galėtų kilti klausimas, kodėl šis spektaklis atsidūrė profesionalioje teatro scenoje? Užuot klausinėjus verčiau pasidžiaugti, kad bent kartą jauni žmonės gali reikštis ir kitur – ne tik „Menų spaustuvės“ erdvėje, kuri pastaruoju metu buvo lyg ir vienintelė galimybė studentams atsidurti scenoje. Be to, juk tai ir Nacionalinio dramos teatro misija – ne tik rodyti geriausių šalies režisierių spektaklius, bet ir užsiimti edukacija, kuri per pastaruosius metus tiesiog buvo primiršta.

Tai, kad dėstytojai ir studentai vaidina kartu, primena tuos gražius tėviškus santykius, apie kuriuos spektaklio veikėjai tik svajoja. Taip susipina teatro ir gyvenimo realybė; nejučia pradedi analizuoti ne tik personažus, bet ir juos vaidinančius žmones. Negali nejusti, kad kuriant šį spektaklį svarbiausia buvo procesas, kad atlikėjai, gilindamiesi į žmonių susvetimėjimą, paradoksaliai artėjo prie savęs, taip pat prie vienas kito ne tik (ne tiek?) kaip aktoriai, bet ir kaip žmonės. „Man šis darbas svarbus ne tik kaip pedagogei, mokančiai studentus aktoriaus amato. Jaučiuosi atsakinga už šių jaunų žmonių ateitį, jų požiūrį į šeimą, santykius su būsimais vaikais“, – teigia spektaklio autorė Viktorija Kuodytė.

Organiškiausios spektaklio dalys – tai ekrane rodomi vaizdai (videodailininkė – Eglė Eigirdaitė), kuriuose jaunieji aktoriai pasakoja apie save, dėsto savo mintis apie įvairius su spektaklio tema susijusius dalykus. Ir ne vien dėl to, jog čia jau nebekliūna studentiška vaidyba (nes čia nevaidinama), bet ir dėl neįtikėtino kalbančiųjų nuoširdumo. Ir nors dalis išsakytų minčių skamba naiviai ir dėl to pradeda atrodyti, kad aktoriai dar visai vaikai, galima suprasti ir tai, jog jie jau suaugę, nes nesigėdija būti atviri bei naivūs nei prieš save, nei prieš kitus. Taip pabrėžiamas ir ribinis amžius – kai pradedi jau ne tiktai pykti, bet ir stengiesi suprasti savo tėvus. Kai mintys pradeda krypti jau nebe tiek į juos, kiek į būsimus savo vaikus.

Taip, į spektaklį įtraukiant aktorių patirtį, itin raiškiai atsiskleidžia pjesėje vaizduojamos problemos. Jos pasirodo kaip paprastos, neišvengiamos, labai baisios ir kartu natūralios. Tampa aišku, jog nebūtina gyventi nepilnoje šeimoje, kad jų turėtum. Spektaklis primena tam tikrą psichologinį seansą, į kurį įsivėlę spektaklio kūrėjai. Dėl to kartais tampa šiek tiek nejauku. Trikdo tai, kad stebi, rodosi, labai asmeniškus dalykus, turinčius likti tarp kelių žmonių. Tačiau stebėdamas aktorių savęs paieškas ir pats tarsi ieškai savęs. Girdint jų klausimus ir pačiam kyla noras ko nors paklausti. Pavyzdžiui, ar spektaklyje vaizduojami tėvai taip pat turėjo tokių iliuzinių minčių apie savo vaikus, kol viskas dar buvo ateityje?

„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17