Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vidas Poškus: Sūrio spaudimas(6)
Arūno Vaitkūno tapybos paroda VDA Dizaino inovacijų centre „Titanikas“
Kristina Stančienė: Lobiai iš drumzlinos upės(1)
Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Kristina Pipiraitė: Tai globalu(3)
Tarptautinis eksperimentinio kino ir videomeno festivalis Osle „Screen“
Išeivių paroda Radvilų rūmuose
Kamilė Rupeikaitė: Stebuklo žmogų prisimenant(1)
Vakaras dirigentui ir pianistui Chaimui Potašinskui atminti
Krėsle prie televizoriaus
Pokalbis su režisiere Andrea Arnold
Pokalbis su režisiere Jessica Hausner
Paulina Pukytė: Mergaitės dilgėlyne(7)
Seksualumo kultas, išeivijos spauda ir puslaidininkiai
Šventė
Premjera
Anonsas
Didžiausių Lietuvos vargonų atstatymo dešimtmečiui skirtas J.S. Bacho muzikos koncertų ciklas
Beno Šarkos poezija ir proza atsiskleis vaizdu ir garsu
Rimo Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“

Rasa Vasinauskaitė

Vilniaus valstybinis mažasis teatras atšventė savo 20-metį. 1990 m. suvaidintas „Vyšnių sodas“ yra savotiškas šio teatro istorijos riboženklis – viskas prasidėjo nuo noro būti savarankiškiems, atsiskirti nuo tuomečio Akademinio dramos teatro, pradėti naują gyvenimo ir kūrybos etapą. VMT šventės proga, po Rimo Tumino spektaklio „Mistras“ pirmos dalies premjeros, į sceną ėjo Vyriausybės, Kultūros ministerijos ir savivaldybės, Rusijos ambasados, kitų Lietuvos teatrų vadovai, atstovai, pasiuntiniai. Buvo sakomos kalbos, teikiamos gėlės.


Į savo pastatą „mažoji“ trupė įėjo tik po penkiolikos metų, 2005-aisiais, – tiek laiko prireikė, kad anuomet užsispyrę menininkai, su savo spektakliais apvažiavę pusę pasaulio, pagaliau pasijaustų kaip namie. Teatro, kaip namų, idėja visus šiuos penkiolika metų buvo viena svarbiausių ir pačiam Tuminui, ir jo auklėtiniams, ir prie trupės tuomet prisijungusiems Akademinio artistams. Net jei per tuos penkiolika metų Tuminas vadovavo tai savo „mažiesiems“, tai Nacionaliniu tapusiai Akademinio trupei, o VMT spektakliai buvo rodyti abiejose šio teatro scenose, vis tiek Mažasis kūrė savo istoriją. Ir kaip teatras, ir kaip nuolatinė, nedaloma žmonių grupė, gyvenanti laukiamų namų idėja. VMT galima vadinti vienu iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos teatrų, jei neimsime domėn, kad „nevalstybiškai“ jis egzistavo tik iki 1994-ųjų, vainikuodamas šį periodą dar vienu legendiniu savo spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tačiau teatro vadovai puikiai suprato, kad atsidūrę opozicijoje, tapę „nepriklausomais“, net ir išlaukę ekonominės blokados metus kažin ar ilgai išgyvens remiami vien savo publikos, gastroliuodami. Šia prasme per VMT šventę ištarti žodžiai, kad jis yra vienintelis per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį susikūręs teatras, yra teisingi – kaip valstybinis jis tikrai vienintelis.

 

Šiandien VMT žingsnį į valstybinių ratą pavadinčiau silpnumo ir konformizmo akimirka. Žinoma, galbūt benamei trupei tai buvo vienintelė galimybė likti po Akademinio (Nacionalinio) stogu, nesubyrėti ir toliau kurti. Tačiau neabejoju, kad jei visų tų, kurie pačioje praėjusio dešimtmečio pradžioje steigė savo sambūrius ir kaip įmanydami bandė išsilaikyti, priešakyje būtų stojęs VMT su savo spektakliais, vadovu, kūrybine grupe ir jį palaikiusiais talentingiausiais scenografais bei kompozitoriais, per dvidešimtmetį būtų susiformavęs kitoks mūsų teatro peizažas, turėtume kitokią teatro politiką. Tapdamas valstybiniu VMT buvo gerokai įžvalgesnis už anuometinius vadybininkus ar naujuosius verslininkus, ką jau kalbėti apie menininkus – jei ne dabartinis teatro statusas, kažin ar jis būtų taip sveikinamas ir vertinamas.

 

VMT 20-mečio proga parodyta pirmoji „Mistro“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę dalis – dabartinio teatro, dabartinio režisieriaus ir šio laiko kūdikis. Bandant įminti spektaklio mįslę, norisi grįžti į 1997-uosius, prie „Maskarado“. Paradoksalu, bet būtent „Maskaradas“ man yra atskaitos taškas vėlesniems Tumino darbams. Čia, Egmonto Jansono žodžiais tariant, ankstesniuose Tumino spektakliuose buvę fragmentiški teatrališkumas, žaidimas, kinematografas iškilo į paviršių ir parodė savo nugaras. O „parodę“ niekad jų ir nebeslėpė, ar Tuminas būtų statęs Gogolio „Revizorių“, ar Čechovo „Tris seseris“, „Žuvėdrą“. Be to, anuomet savaip pranašiškai skambėjo Jansono „Maskarado“ recenzijos pavadinimas: „Romantizmas: kalnai kelmuoti, herojai nuplikę, tik keli postamentai likę“. Ir peterburgiečio teatro teoretiko Jurijaus Barbojaus svarstymas: spektaklis „skirtas ir gurmanui, be didelio vargo galinčiam perskaityti jame, ką tik nori, ir pavargusiai po darbo miniai, kurios jis visai neverčia apie nieką galvoti. Jis apie nieką, vadinasi – apie viską. Jame niekas nieko nereiškia, todėl jo reikšmių spektras neribotas. Be to, jis tiesiog kultūringas ir kupinas humoro, jį malonu žiūrėti. Gal taip ir prasideda postmodernizmas?“

 

Žinoma, „Mistras“ – ne „Maskaradas“, tačiau jei brėžtume pastarojo dešimtmečio Tumino režisūros liniją, jos ištakos būtent čia – tai romantizmas, neribotų reikšmių mirgėjimas, ironijos kupinas humoras. Kitaip tariant, dabartinė postmoderni pilnatvės ir tuštybės žaismė, nerimtas rimtumas, sureikšminta beprasmybė, kuriama kaip romantizmo pastišas. Tad ar neklystame, lietuviško postmodernaus teatro ištakas siedami su kitų režisierių darbais, o Tumino spektakliuose inertiškai ieškodami metafizinės gelmės ir žmogaus sielos atverčių? Juk kad ir kaip žiūrėtum, būtent šių „dalykų“ trūkumas pastaruosius metus vertė gūžčioti pečiais menančiuosius ankstesnįjį Mažojo teatro įkūrėją. Nors tuo tarpu jis pats visą šį laiką ieškojo tokios medžiagos, kuri pasiduotų laisvam modeliavimui ir nekeltų kompromituojančių „kodėl“ ar „ką tai reiškia“ klausimų. Beje, visai neseniai Maskvoje Tuminas sukūrė naują „Maskarado“ versiją. Anuomet maskviškius kritikus bei publiką sužavėjęs lietuviškas spektaklis dabar turi savo antrininką su tokiu pat gausiu dabartinių gerbėjų būriu. Vadinasi, yra Tumino kūryboje savotiškas kryptingumas, gal net cikliškumas, kurio ženklų galima ieškoti ir į būsimą dilogiją besidėliojančiuose „Madagaskare“ ir „Mistre“, kurtuose pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjeses.

 

Žvelgiant į sceninę „Mistro“ versiją, į akis krinta „Madagaskarui“ būdinga konstrukcija. Šiuo atveju ne itin svarbu, kaip savo pjesę įsivaizdavo scenoje dramaturgas. Svarbiau tai, kad tekstas (personažų kalba, monologai ar dialoginiai epizodai, laiko ir erdvės sluoksniavimas) regisi atvira perkomponavimui ir permodeliavimui „sistema“, kurią palaiko vienintelė dramaturgiškai vertinga ašis – Adomo Mickevičiaus tapatybės (tautybės) refleksija. Šią ašį sustiprindamas, Ivaškevičius „atkuria“ Mickevičiaus gyvenimo Paryžiuje fragmentus, susijusius su jo ir mistiko, vizionieriaus, mesianisto Andrzejaus Towiańskio (1799–1878) draugyste: Towia�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru