Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Ankstyva gėlelė davatkų miesčiuke(3)
Paroda „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Naujasis Vilniaus mažojo teatro sezonas
„Menų spaustuvė“ pradėjo sezoną
Živilė Pipinytė: Autoriai ir tradicijos(2)
X lenkų filmų savaitė
Naujas filmas
Krėsle prie televizoriaus
Paroda „Nuobodulys“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Monika Krikštopaitytė

2008 metais Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Agnės Narušytės knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, kuri buvo parengta pagal dar prieš kelerius metus apsigintą disertaciją.

 

Parodos „Nuobodulys“ pagrindu ir tapo autorės įžvalgos iš šio išsamaus tyrimo apie 9-ojo dešimtmečio lūžį Lietuvos fotografijoje, po kurio kokia dešimtis fotografų ėmė fiksuoti nereikšmingus, neplepius, kartais lengvai nepaaiškinamus dalykus. Knyga nėra griežtai menotyrinė, ji apima kelias disciplinas – mažų mažiausiai filosofiją, psichologiją, kultūrologiją. Todėl ją skaitant gauni net kelių rašymo žanrų naudos ir malonumo. Narušytės prigimtinis talentas kurti įtraukiantį pasakojimą verste verčia leistis ne tik į savianalizę, bet ir atrasti daug įprastai atmetamų patirčių, bandyti suvokti jų veikimą. Daugiausiai, žinoma, kalbama apie nuobodulį.

 

O šį tyrinėtoja skirsto į situacinį (susijusį su monotonija, laiko išgyvenimo specifika, pvz., kai lauki ko nors, ir nieko neveikimu) ir permanentinį, kurį lemia ar kursto banalėjanti kultūra, intencionalumo (veržimosi veikti) stoka, prasmės neapibrėžtumas. Bandymai pasitelkus filosofus, psichologijos tyrinėtojus ir kitus teoretikus suvokti nuobodulio veikimą, kilmę, kitimą ir padarinius bei galimus požiūrius į jį ir yra įdomiausia šios knygos dalis. Vieną dieną suvokusi, kad tos keistos „fotografijos yra apie nuobodulį, per nuobodulį ir iš nuobodulio“, Narušytė pasiūlė nagrinėjant tokią fotografiją nuobodulį pasitelkti kaip estetinę kategoriją.

 

Autorė pabrėžia, kad „XX amžiaus antrosios pusės Vakarų mene pastebima tendencija vengti prasmės, trikdyti žiūrovus akivaizdžiai tuščiais kūriniais ir mėgautis nuoboduliu“. Na, pavyzdžiui, Andy Warholas ypač sadistiškas šiuo klausimu, tačiau mūsų dailėje buvo kiek kitaip. Remigijaus Treigio padūmavusių interjerų, peizažų, Vytauto Balčyčio nykių miesto užkampių su šnekiomis vertikalėmis, nesveikai ir ne vietoje euforiškais saulės blyksniais, Giedriaus Liago epizodų su dingstančio regėjimo efektu, Gintauto Trimako dviračio fotografavimų į orą, Gintaro Zinkevičiaus panaudotų smulkiadaikčių, nykstančių niekam nematant, Alvydo Lukio šaligatvio fragmentų su buvusio medžio bige, Alfonso Budvyčio šviesos jungtukų su rankos fantomu ir gazuoto vandens automatų žiaunų, Vidmanto Ilčiuko linijos kreida per mokyklinę lentą ir kokių nors nusmurgusių arba „tapybiškų“ laiptinių kampų beprasmiu atsainumu nepavadinsi, nebent gali įtarti panašų pasipriešinimo elementą skatinamaisiais provokuojamoms euforijos būsenoms (kur masinės kultūros, kur ideologizuotos sistemos). Nebent Algirdo Šeškaus pašaudymai atbula ranka man atrodo tiesiog abejingi.

 

Ilgainiui tų pačių fotografų pasirinkto būdo „fiksuoti kasdieniškus, nereikšmingus objektus, nykias, tuščias erdves ir visa tai pateikti pilkai, monotoniškai“ – tyčia konstruoti „nuobodų“ kūrinį – nebepaaiškinsi jokių režimų trauma, nors labai pasistengus įmanoma (knygoje minimi padariniai, jei vaikui bręstant ignoruojamas dėmesys emocijų sklaidai). Fiksuodami banalybes jie vis dėlto sukuria kažkokį pasalūnišką jausmą, paslaptingą ir žiūrėtojo lengvai nepaleidžiantį. Narušytės cituojamas prancūzų filosofas Lucienas Jerphagnonas perspėja, kad „banalybės beprasmiškumas yra apgaulingas – banalybe tapusi tiesa ar idėja iš tikrųjų nenuvertėja, nusidėvi tik jos pavidalas, forma, kuria idėja pateikiama, tik per tą nusidėvėjimą ji tampa nepasiekiama, o jos vertė „užtemsta“.

 

Taigi nors menotyrininkė nuosekliai rakinėja nuobodulį, darosi vis įdomiau.

 

Knygoje kalbama apie prasmės nykimą, minima auganti metafizinė tuštuma, banalėjimo virusas, tačiau labai akivaizdu ir tai, kad dabarties žiūrovo akimis į nuobodulio estetiką įpiešti kūriniai yra pasidarę įdomesni vien jau dėl laiko perskyros. Pavyzdžiui, gazuoto vandens automatas tapo išvis egzotika ar apsalusių širšių lydima vaikystės nostalgija. Tačiau jei vaizduojami daiktai ir įgavo antropologinio žavesio, verta pasakyti, kad tas fotokamerai būdingas nugrimzdusio į save, vienišo vaiko užsikirtusio žvilgsnio efektas neretoje fotografijoje liko.

 

Monotonijos yra daug kur, kad ir, pavyzdžiui, televizijos transliacijose, bet ar jos bus įdomios po kurio laiko? Nemanau. Programines nuotraukas su teisingais (besišypsančiais, oriais) veidais dabar yra kur kas nuobodžiau apžiūrinėti, nei tai, kas įvardinta  kaip nuobodulio estetika. Taip yra todėl, kad dabar minėtų autorių nuotraukos atrodo kažkokios dvasingos. Gal dėl atsižadėjimo? Dvasingumas, žinoma, yra kiek pompastiška sąvoka, patikslinsiu – nuotraukos, regis, turi tikrumo, atrodo nesumeluotos, nuo jų kažkaip skauda (skaudėti gali ir nuo grožio). Nežinau, ar čia tiktų minėti Heideggerio siūlymą sugrįžti į „tikrąją būtį“, kai būtis neatsiejama nuo savo laikinumo. „Nuobodulio“ parodos darbai pilni laikinumo. Nuobodžiavimas, kuris kartais reiškiasi gyvenimo stebėjimu, o ne jo gyvenimu, yra paradoksalus. Vėliau gali išaiškėti, kad laikas, kai nuobodžiavai, laukei proveržio iš išorės, ir buvo tas laikas, kai vyko svarbiausi dalykai. Nujaučiu, kad nuotraukoms būtent taip ir atsitiko.

 

Visai neminiu kitos anotacijoje įrašytos kuratorės Eglės Deltuvaitės įnašo (papildymo naujais autoriais), nes naujai parinkti darbai, mano požiūriu, prie Agnės įžvalgų pasirodė prijungti dirbtinai ir paviršutiniškai, kartais išvis neaišku dėl ko. Pavyzdžiui, grupės „Doooris“ fotokoliažai. Ten grynas smagumas ir jokio nuobodulio. Kita vertus, Eglę galime įvertinti už tai, kad ji atkreipė mūsų dėmesį į Narušytės atliktą darbą ir rado jam deramą vietą (Nacionalinė dailės galerija, be to, „Nuobodulys“ – bene svarbiausia festivalio „In Focus 2010“ paroda)

 

Antras dalykas, kurio truputį gaila, – tai, kad fotografijų ekspozicijos salė yra tokia maža. Norėčiau ilgiau „panuobodžiauti“, nes medžiagos yra nepalyginti daugiau. Todėl Agnės Narušytės knyga „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ yra įdomesnė nei paroda. Nuoširdžiai rekomenduoju.

Plačiau >>

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru