Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Viskas prasideda nuo Prousto

2012-03-22
Share |

„Kino pavasario” komentaras

Jauni filmo personažai nevartoja narkotikų, nenusikalsta, nesikeikia, neužsiima prostitucija, nevažinėja iš vieno pasaulio krašto į kitą, neieško savo tapatybės, neišgyvena vaikystės traumų, neserga Dauno sindromu, vėžiu ar kokia nors kita nepagydoma liga. Jie tiesiog mokosi gyventi ir mylėti.

 

Christiano Jimenezo filmo „Bonsai“ pradžioje sužinome, kad Emilija mirs, o Chulijas liks vienas. Taip ir atsitiks, bet filmo pabaigoje. Nors iš tikrųjų „Bonsai“ susipina du pasakojimai. Vienas apie herojų pažintį studentų vakarėlyje ir gyvenimą kartu. Kitas apie Chulijų, tik jau praėjus aštuoneriems metams po pažinties su Emilija. Universitetas baigtas, herojų keliai išsiskyrė. Chulijas pamelavo savo draugei vertėjai, kad perrašinėja garsaus rašytojo Gazmurio romaną. Jis negali prisipažinti, kad rašytojas atsisakė jo paslaugų. Todėl Chulijas pradeda pats rašyti neva svetimą romaną. Jis rašo apie save ir Emiliją. Apie tai, kaip jiems patiko būti kartu - mylėtis ir skaityti. Balsu skaityti Proustą, Flaubert‘ą, kitas knygas. Skaitydami Emilija ir Chulijas mokosi suprasti ir reikšti savo jausmus, atrasti gyvenimo taisykles. Bet išbandymas Proustu (perskaityti visus tomus, kas vakarą skaitant po porą puslapių, prireiktų dvidešimties metų), matyt, abiems pasirodė per sunkus.

 

Antrasis pasakojimas apie tai, kaip rašydamas romaną Chulijas nori suprasti savo patirtį. Jis prisimena Emiliją, jos draugę Barbarą, lotynų kalbos pamokas, bendravimą su savo senele. Seniai nemačiau filmo, kuris taip paprastai ir lengvai kalbėtų apie jausmų ugdymą. Chulijas atranda tarsi žinomus dalykus, pavyzdžiui, kad gyvenimą reikia kurti pačiam. Elgtis su juo ir su talentu kaip su bonsai medeliu. Juk Chulijas iš tikrųjų rašo ne knygą, bet kuria savo gyvenimą.

 

Tas antrasis pasakojimas pilnas paslėptų užuominų, kurias šifruoti - vienas malonumas. Gazmuris užsimena Chulijui, kad jo romano herojus prisimena savo pirmąją meilę, kuri nusižudė. Bet knygos veikia gyvenimą, net kai patys to nesuvokiame. Chulijo romanas prasideda taip pat, bet finale nusižudo Emilija, kurio jis taip ir nesutiko. Po jos mirties Chulijas pradeda skaityti Proustą iš naujo. Šįkart jis, matyt, tiki, kad perskaitys visas septynias knygas. Arba užuomina į sureikšmintus šių dienų skaitalus, kai Gazmurio susitikime su skaitytojais literatūros kritikas pateikia rašytojo meistriškumo ir filosofiškumo liudijimą: nuo vėžio mirštantis knygos personažas masturbuojasi ir tai reiškia gyvybės pergalę. Pavyzdys tarsi iš kokio nors  Larso von Triero filmo, tiesa?

 

„Bonsai“ Jimenezas išvengė panašių pseudofilosofinių metaforų ir daugybės snobiško kino pagundų. Jis tikras Prousto mokinys - puikus stebėtojas, netrukdantis įsiklausyti į žodžius ir lapų šlamesį. Intelektualinis filmo lygmuo neslegia, gilios mintys dažnai pateikiamos lyg pokštai, kaip kad scenoje su lotynų kalbos mokine, kuriai Chulijas bando paaiškinti, kodėl niekam nereikalingi dalykai yra patys svarbiausi. Žinoma, kartais „Bonsai“ nugrimzta į perdėtą monotoniją, bet ji tokia melancholiška, kad tai net netrukdo. Juolab kad Chulijaus praeities kadruose nuolat lyja lietus. Herojų būstai pilni knygų ir jos skaitomos, tarsi leitmotyvas pasikartojantys bibliotekos epizodai nuolat primena Thomą Manną, tvirtinusį, kad biblioteka - tai laimės forma. Panašūs filmai - taip pat laimės forma. Jie patvirtina, kad esi ne vienas šitame keistame pasaulyje su savo mintimis, prisiminimais, knygomis ir pažadais vėl grįžti prie Prousto. 



Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (2)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Živilė Pipinytė - tinklaraštis



Kiti įrašai

2012-03-22

2012-03-16

2011-11-21

2011-11-18

2011-11-16


Spalis2017
PATKPŠS
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
293031