Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Ar buvo „Antis“?

2011-11-16
Share |

Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ premjera - viena iš kelių lietuviškų šių metų „Scanoramos“ premjerų. Prieš filmą režisierė prisipažino, kad Sajūdžio metais ji buvo dar vaikas ir tai, kas atsitiko, jai primena pasaką. Gal todėl ir šiek tiek pasakiška filmo intonacija iš pradžių nesukėlė vidinio pasipriešinimo.


Iki tol filmus apie Sąjūdį kūrė žmonės, kurie viską prisimena patys. Jie rodo kelią į nepriklausomybę iš okupuotos šalies gyventojo perspektyvos. Žickytės požiūris kitoks: tai jau sovietmečio prisiminimų ir traumų nebeapsunkintos kartos žvilgsnis į naujausią istoriją. Žaidimas žinomais, simboliškais kadrais (pvz., Baltijos kelias) ir iš archyvų tamsos į dienos šviesą ištrauktais epizodais, kurie ankstesniems kūrėjams, matyt, pasirodė nepakankamai rimti ir „istoriški“ (pvz., berniuko pasakojimas apie tai, ką iš mūsų atėmė Hitleris ir ką davė Stalinas). Skiriasi ir intonacija: patosas sumažintas iki minimumo. Pagaliau, skiriasi ir tikslai. Tačiau žiūrėdama smagų filmą, susidūriau su keliomis problemomis.

 

Jei teisingai supratau, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ skirtas jaunimui ir užsieniečiams. Žinia, šioms dviems žiūrovų kategorijoms Lietuvos istoriją reikia pasakoti „ant pirštų“.

 

Štai čia man ir kilo pirmoji problema, beje, persekiojanti nuo vaikystės. Nuo mažens mėgau žiūrėti filmus suaugusiems, todėl pritariu tiems kolegoms, kurie paskutiniu metu vis dažniau tvirtina, kad šiuolaikinį kiną nususino perdėtas orientavimasis į jaunimo auditoriją - jos poreikius ir suvokimo ribas. Niekas manęs neįtikins, kad vaikams ir jaunimui reikia kurti supaprastintus filmus. Infantilams, žinoma, reikia. Jiems reikia „smagių“, viską paaiškinančių, intelektualiai prieinamų kūrinėlių. Nesvarbu, ar apie Sajūdį, ar apie pasaulio pabaigą. Ir dar - gražių. Todėl man atrodo, kad „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ sumontuotas pernelyg paprastai, net banaliai, plakatiškai.

 

Be abejo, jaunimą patrauks ir tai, kad Sajūdžio istorija pasakojama rodant, kokia svarbi buvo roko muzika ir grupė „Antis“, tiksliau, jos lyderis Algirdas Kaušpėdas. Pankiškas grupės stilius žadina nostalgiją ir seniems, ir jauniems. Šalia šios istorijos dar nuosekliai pasakojama kita. Ji apie tai, kaip roko maršas atvežė tada dar uždraustą lietuvišką trispalvę į miestelius ir kaimus.  Filme apie „Antį“ ir Kaušpėdą pasakoja Audronė Kaušpėdienė, buvę komjaunimo veikėjai, Sajūdžio ideologas Arvydas Juozaitis.

 

„Kai mes žaidėme revoliuciją“ prikelia iš užmaršties ir pirmuosius grupės klipus, ir garsųjį pasirodymą rusų televizijos laidoje. Dainos ir amžininkų prisiminimai dar labiau pabrėžia paradoksą, kad sovietų valdžia iš esmės finansavo savo duobkasius. Tai pabrėžia ir kitas filmo veikėjas - filosofas ir Europos parlamento narys Leonidas Donskis. Bet jam pasirodžius kadre, iškyla antroji problema. Donskiui skirtas išmintingo ir visažinio komentatoriaus vaidmuo. Savo sentencijas jis beria važinėdamasis automobiliu, tiksliau, sukdamas nesuprantamus ratus naujomis Vilniaus gatvėmis. Iš pradžių komentatorius taip pat šiek tiek primena pasakos herojų, o primygtinai stambūs jo planai išryškina sunkiai tramdomą filosofo polinkį barstyti žodžių perlus. Tradiciniame dokumentiniame kine laikytasi principo, kad filmas turi kalbėti pats - vaizdais, montažu, personažų poelgiais. Jų prasmes žiūrovas turi suprasti pats, tada išvados nebus vienprasmiškos.

 

Trečioji ir didžiausioji filmo problema - sausio 13-oji.  „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nutrūksta tada, kai žaidimai baigiasi, o į Lietuvos televiziją įsiveržia okupantai. Tuometinis televizijos direktorius Kaušpėdas telefonu nurodo tiesioginiame eteryje su žiūrovais paskutines minutes bendraujančiai Eglei Bučelytei palaikyti gerą nuotaiką. Kaip, kada ir kodėl Kaušpėdas tapo televizijos direktoriumi, filme nepasakoma. Nepasakoma ir tai, kas atsitiko paskui Kaušpėdui, televizijai, Lietuvai. Atsiranda didžiulė duobė - dramaturginė ir prasminė. Kas vyko tuos keliolika metų, per kuriuos Lietuva tapo tokia, kokia ji yra dabar? Gal dėl to taip pat kalta „Antis“? O gal Kaušpėdas?

 

Paskutinėje filmo dalyje matome gražią Europos aikštę ir dar gražesnes Vilniaus merginas. Prabangiame name baltais rūbais (lyg Ostapo Benderio svajonė) vilkintis Kaušpėdas prie asmeninio baseinėlio su vokiečių menininkės varlėmis pozuoja fotografei. Filmo žiūrovams jis suvaidina trumpa scenelę, tarsi šaipytųsi pats iš savęs. Bet greit tampa akivaizdu, kad tai - tik nauja Kaušpėdo kaukė. Ir tada kyla logiškas klausimas: o gal už tos kaukės nieko nėra? Ir niekad nebuvo?

 

 „Kaip mes žaidėme revoliucija“ kūrėjai, man regis, patys atsisakė išsiaiškinti tiesą. Bet mitus ir legendas garbinančiai tautai sukūrė dar vieną - apie roko grupę, kuri sugriovė Sovietų Sąjungą.

 

Živilė Pipinytė


Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Živilė Pipinytė - tinklaraštis



Kiti įrašai

2012-03-22

2012-03-16

2011-11-21

2011-11-18

2011-11-16


Vasaris2020
PATKPŠS
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
242526272829