Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Faustui ankšta

2011-11-18
Share |

Mirtis ir kūnas - iš tų temų, prie kurių nuolat grįžta Sokurovas. Neatsitiktinai filmas prasideda mirusio vyro, kurį skrodžia Faustas, penio vaizdu.

Gerai suprantu, kodėl Venecijos festivalio žiuri nariai norėjo pamatyti Aleksandro Sokurovo „Faustą“ antrą kartą. Vos išėjus iš kino salės atsirado jausmas, kad kažko filme nepamačiau ar nepastebėjau.

 

„Faustas“ primena didžiulį piešinių albumą, kurį norisi atsiversti, įsižiūrėti į kiekvieną detalę, spalvos niuansą. Kartu drįstu teigti, kad „Faustas“ - pats asmeniškiausias Sokurovo filmas. Į jį sudėtas „visas Sokurovas“: čia rasi ir mėgstamą ankstyvųjų režisieriaus filmų garnį, ir „Motinos ir sūnaus“ laikotarpio susižavėjimą vokiečių romantikų ir ypač Casparo Davido Friedricho tapyba, ir vėlesnius eksperimentus su tuo, ką labai sąlygiškai galima pavadinti kadro materija, kai tiesiog žiūrovo akyse, regis, materializuojasi oras, kuriuo kvėpuoja filmo personažai, ar net pradedi užuosti iš ekrano sklindančius kvapus. Taip vyksta dar ir todėl, kad Sokurovas yra įsitikinęs, jog žiūrovas lengvai pripranta prie siūlomų vaizdinių ir nenori jų analizuoti. Siekdamas didesnio intelektualinio žiūrovo aktyvumo režiserius griauna tradicinę kadro kompoziciją, įvairiais objektyvo filtrais iškreipia vaizdą. Papildomus uždavinius kelia ir filmų garso takelis. Kaip taisyklė, jis sudėtingas, lygiavertis vaizdo ir žodžio kuriamoms prasmėms. Sokurovas - vienas iš nedaugelio šiuolaikinių kino kūrėjų, kurie nuosekliai eksperimentuoja su kino forma.

 

Bet būtų neteisinga aiškinti „Faustą“ vien jo kino formos ypatumais. Sokurovas „Fauste“ pirmiausia kuria žmogaus, kuriam ankšta realiame pasaulyje, pasaulyje be Dievo ir be idėjų, viziją. Ankstesnių trijų tetralogijos filmų „Molochas“(1999), „Jautis“ (2000) ir „Saulė“ (2004) personažai Hitleris, Leninas ir japonų imperatorius Hirohito jautėsi dievais. Tiksliau, jie buvo pirmykščiai stabai (tai ir nurodo filmų pavadinimai), kuriuos garbina dėkingos tautos ir pavaldiniai. Sokurovas rodo Fausto istoriją, sakydamas, kad jis buvo pirmas, pabandęs tapti tokiu dievu. Juk filmo finale atsisakęs visko, kas sieja jį su žemiškuoju gyvenimu, Faustas išeina į tyrus kurti naujo gyvenimo ir naujos tautos. Tetralogijoje Sokurovas rodo, kuo baigiasi panašūs troškimai.

 

Tačiau tai - finalas. Visas filmo veiksmas vyksta Žemėje, preciziškai Sokurovo, kurio pirmoji profesija - istorikas, sugalvotame vokiškame mieste. Nors veiksmas ir nukeltas į praeitį, Faustas - ir šių dienų žmogus. Jis žino, kad siela neegzistuoja, dirba, nes turi daug ambicijų, bet jas vis dažniau nustelbia alkis ir pinigų badas. Faustas kelis kartus pakartoja: „Nelaimingi žmonės yra pavojingi“. Iškart tampa aišku, kad Faustas kalba apie save. Jis blaškosi po apdergtą, dvokiantį miestą ieškodamas kelių auksinų. Susitikimas su lupikautoju tik patvirtins jo požiūrį į pasaulį ir išlaisvins tai, kas kaupėsi jau seniai. Johanneso Zeilerio ir  Antono Adasinskio suvaidinti personažai papildo vienas kitą. Fausto noras išsiveržti iš žlugdančios ir beprasmiškos tikrovės, ko gero, suprantamas tik lupikautojui, kuris nesigėdija nei savo fantasmagoriško kūno, nei požiūrio į kitus miestelio gyventojus. Pastarieji visi vienaip ar kitaip priklausomi nuo šio atgrasaus personažo.

 

Mirtis ir kūnas - iš tų temų, prie kurių nuolat grįžta Sokurovas. Neatsitiktinai filmas prasideda mirusio vyro, kurį skrodžia Faustas, penio vaizdu. „Moloche“ Sokurovas Hitlerį rodė pirmiausia kaip žmogų, kurio paliegęs kūnas - visiška jo įvaizdžio priešingybė. Tai - nuolat užkietėjusių vidurių impotentas, kvaištelėjęs vegetaras, kurio susmukęs kūnas šalia gyvybės pritvinkusios Evos Braun atrodo karikatūriškas ir bejėgis. Leninas „Jautyje“ - ne žmogus, įgyvendinęs pražūtingiausią utopiją, o paralyžiuotas beprotis, su neslepiamu siaubu laukiantis pabaigos. Imperatorius Hirohito išoriškai primena smulkutį Chaplino personažą, jis nuolat į kažką bando atsiremti - į žmoną, masyvius baldus. Kad jis ne dievas, nors tuo ir tiki imperatoriaus tėvynainiai, patvirtina amerikiečių komisija. Sokurovas dažnai rodo degradavusius stabų kūnus, tačiau „Fauste“ režiserius brėžia neįtikėtiną trajektoriją - nuo pirmųjų kadrų iki gyvybę spinduliuojančios Margaritos vaginos. Bet Faustas išsižada ir jos.

 

Živilė Pipinytė



Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Živilė Pipinytė - tinklaraštis



Kiti įrašai

2012-03-22

2012-03-16

2011-11-21

2011-11-18

2011-11-16


Balandis2020
PATKPŠS
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930