Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Danutė Gambickaitė: Apie tūkstančius pasakojimų(3)
Paroda „Milijonas ir viena diena“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Justino Vienožinskio palikimas
Ilmė Vyšniauskaitė: Savaitė šiuolaikiškumo (5)
Festivalio „Gaida” atgarsiai
Du festivalio „Gaida“ vakarai
Rūtos Stanevičiūtės knyga
Vykintas Baltakas ir Rytis Mažulis Belgijoje
Viliaus Malinausko premjera Vilniaus Mažajame teatre
Wimo Wenderso ir Jeano-Luco Godard’o pokalbis
Krėsle prie televizoriaus
7MD informacija: Savaitės filmai
In memoriam

Vidas Poškus

Simboliška, kad šį pasaulį Kazys Varnelis (1917–2010) paliko penktadienį prieš Visus Šventus ir Vėlines. Ir šias šventes, ir Didįjį penktadienį menininkas, pasak jo žmonos Gabrielės, suvokė kaip ypatinga būsena pasižyminčias dienas, kurių metu jis kurdavo išėjimui ir amžinybei dedikuotus kūrinius. Kita vertus, tokia yra visa K. Varnelio kūryba...

Tokie yra pirmieji, dar prieškariniame ir karo metų Kaune sukurti, mokytojo ir bičiulio Stasio Ušinsko (K. Varnelis baigė jo dekoratyvinės tapybos studiją Kauno meno mokykloje) ir šio išpažįstamo art deco ir kubizmo taisyklių įkvėpti tapybos darbai. Juose darbo ir buities scenos, batalinės kompozicijos, portretai yra sustingdyti amžinųjų tiesos ir grožio dėsnių.

 

Tokie yra pirmaisiais pokario dešimtmečiais Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų šventovėms (bažnyčioms, vienuolynams) skirti monumentalios dailės užsakymai. Juose remiantis klasikinio vakarietiškojo meno paveldu ir modernizmo patirtimi kurtas sakralus pasaulis.

 

Tokie yra 7–8-ojo dešimtmečių šedevrai – optinio meno ir minimalizmo stilistikai priskirtinos drobės bei erdvinės konstrukcijos. Jose optinės iliuzijos, regimojo suvokimo paslaptys, geometrijos ir perspektyvos taisyklės padeda žiūrovą ir suvokėją tiesiogine to žodžio prasme panardinti į kitokį, imanentiniais virpesiais gyvenantį ir svarbiausia – amžinąjį gyvenimą.

 

Tokie yra paskutiniųjų metų Pasivaikščiojimai – tapybiniai žaidimai su ritmu bei erdve. Juose šešėliai ir atspindžiai, apimtys ir kiaurymės yra panirusios į visa apimančią ir niekada nesibaigiančią sapno būseną.

 

Apibendrinant galima pasakyti, kad išėjimą K. Varnelio dailėje įkūnija nuo pirmųjų iki paskutiniųjų darbų pasikartojantis šešėliuotumo – slinkties iš šešėlio į šviesą motyvas. Juo (preciziškai ištapytu) ne tik kurtos formos bei apimtys, bet ir ontologiškai deklaruota, kad viskas yra virsmas. Amžinybė glūdi visoje K. Varnelio kūryboje. Akivaizdžiausius pavidalus ji yra įgijusi stabiliame grafiniame karkase, be galo tįstančioje kompozicinėje sistemoje. Tai regisi labai elementaru (nors ir sukonstruota itin preciziškai bei steriliai), bet didybė labai dažnai glūdi paprastuose (minimaliuose) dalykuose.

Prasminga, kad išeidamas K. Varnelis paliko palikimą. Bendrąja prasme, tai, žinoma, yra kūryba ir kolekcija.

 

Gryniausia viso to išraiška yra Vilniuje esantys K. Varnelio namai-muziejus. Jį galima vertinti keleriopai – ir kaip šiuolaikinę kunstkamerą (subjektyvųjį pasaulio modelį, perteiktą kontrasto principu eksponuojant klasikinę dailę ir šiuolaikinį meną įkūnijančią asmeninę tapybą bei skulptūrą), ir kaip konceptualų K. Varnelio, kaip menininko, genealoginį medį (jame progresuojama nuo įvairiai pateikto renesanso bei japonų iki potapybinės abstrakcijos).

 

Pirmuoju atveju K. Varnelis pasirodė ne tik kaip tobulas tapytojas ar kolekcionierius (rinkinys tikrai verčia stebėtis interesų platumu), bet ir puikus architektas ar net režisierius. Keliasdešimtyje buvusios Pirklių gildijos pastato kambarėlių įrenginėdamas ekspoziciją kūrėjas iki smulkmenų apmąstė kiekvieną detalę – kur ir kaip, kieno kaimynystėje bus kiekvienas eksponatas, kokie prasminiai ryšiai sies jį su aplinka. Kunstkamera išdėliota subtilios ironijos ir intelektualių užuominų principu, šių dalykų perskaitymas muziejaus lankymą paverčia intriguojančiu galvosūkiu.

 

Antruoju, genealoginiu atveju, privalu užeiti į kruopščiai surinktą meninės literatūros gausa pritrenkiančią biblioteką, pereiti per Vakarų ir Rytų menams skirtas sales. Visuma paremta tais elementais, be kurių neįmanomas nė vienas K. Varnelio tapybos ar skulptūros kūrinys – tai yra ritmu ir erdve. Renesansinė, barokinė, klasicistinė tapyba, baldai, keramika, kinų ir japonų meno objektai, knygos (lituanistika, senieji leidiniai, meno albumai), paties menininko kūriniai išdėlioti atidžiai atsižvelgiant į formalius jų tarpusavio santykius, sąryšį su architektūrine aplinka, plastines, koloristines ypatybes. Einant nuo pradžios iki galo (tiesa, realiai pabaiga neegzistuoja, nes viskas sukasi ratu) justi autoriaus atidus žvilgsnis pasakojant, iš ko vystėsi ir kur nuėjo paties K. Varnelio kūriniai. (Šie šmėkščioja pro durų arkas bei sąramas net ir tose salėse, kur dėmesys skirtas kolekcijai.)

 

Prasmingiausia, kad visa tai (ir unikalią kolekciją, ir savąją aukščiausios meistrystės kūrybą) K. Varnelis paliko mums visiems – visa tai yra padovanota Lietuvai ir žmonėms. Visas jo, kaip menininko ir kolekcionieriaus, gyvenimas buvo paskirtas Tėvynei. Net gyvendamas už tolimųjų jūrų marių, už tvirčiausių geležinių užtvarų K. Varnelis visada tikėjo, kad visa, ką jis daro, vieną dieną sugrįš namo. Šis tikėjimas ir įkvėpė padaryti tai, kas atrodė neįmanoma vieno žmogaus jėgoms. Šis tikėjimas taip pat yra prasmingas palikimas ir pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad gyvenimas būtų prasmingas ir ilgas – lyg nugyventas ne vieno, o kelių žmonių.


...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru