Vaidmenis įkūnijo tarptautinį pripažinimą jau pelnę dainininkai Elizabeth Calleo (koloratūrinis sopranas), Valerie Philippin (sopranas), Jeanas-Paulis Bonnevalle (kontratenoras), Lionelis Peintre (baritonas) ir šokėja Stefany Ganachaud bei lietuvių dainininkė Nora Petročenko. Spektaklyje dalyvavo „Gaida Ensemble“, dirigavo prancūzų dirigentas Léo Warynskis. Pastatymo režisierius Ludovicas Lagarde’as.

Kompozitorius W. Mittereris garsėja kaip daugiažanris, daugiabriaunis ir įvairiausią muzikinę kalbą valdantis kompozitorius, todėl nesunku buvo numatyti, kad ir operoje muzikinį audinį bei muzikinę dramaturgiją kurs patys įvairiausi komponentai: dainavimas, improvizacija, gyvi instrumentai ir elektronika, šiuolaikinis šokis ir vaizdiniai sprendimai – istoriniai dainininkų kostiumai, vaizdo projekcijos.

Solidus konkrečiosios, elektroninės ir šiuolaikinės kamerinės muzikos priemonių valdymas drauge su operoje naudojamomis citatomis iš W. Shakespeare’o sonetų, J.S. Bacho kantatų, renesanso kompozitoriaus T. Tallio motetų lipdėsi į vientisą dramaturginę emocinę visumą, kuri po truputį atskleidė didžiųjų pasaulio tragedijų istorijas, remdamasi vieno įvykio fabula. Senosios ir naujos muzikos gretinimas visą laiką vedė paraleles tarp įvairiausių pasaulio tragedijų. Šios operos muzikinės kalbos įvairumas ir daugiabriauniškumas, man regis, ir buvo pagrindinis sėkmės laidas, nors kartais ir galėjo kvepėti eklektika.

Itin sudėtingos, įvairiausiomis vokalo mokyklomis grįstos dainininkų partijos pareikalavo iš atlikėjų didžiulio darbo ir muzikinio supratimo, techninio pasiruošimo. Man rodos, tuo irgi buvo tarsi užslėptai atspindėta amžių, epochų istorijos raida. Praeities ir moderniųjų technologijų sankirta pavertė operos personažus – tikras istorines asmenybes – istorijos atpasakotojais.

Operoje atskleidžiamos amžinos temos – kova dėl valdžios, sąmokslas, išdavystė – yra senos kaip pasaulis, tačiau buvo ir tebėra aktualios visais laikais bet kurioje šalyje.

Operą „Massacre“ W. Mittereris sukūrė 2003 m. prestižinio Austrijos festivalio „Wiener Festwochen“ užsakymu. Mes išgirdome ir išvydome naują, 2008 m. versiją. Tai labai įtaigus, profesionalus, emocingas, kupinas netikėtumų sceninis kūrinys, kurį, manau, galima būtų pavadinti maksimalistiniu.

Kitą dieną Vilniaus „Menų spaustuvės“ salėje (kuri buvo akivaizdžiai per maža, nes negalėjo sutalpinti visų norėjusių ten patekti) festivalis „Gaida“ pristatė pasaulinę premjerą – jaunos lietuvių kompozitorės Justės Janulytės garso ir vaizdo projektą „Smėlio laikrodžiai“, kuris jungė gyvą garsą, elektroniką bei vaizdo, šviesų ir kitas instaliacijas. Po premjeros Vilniuje jį turėtų išvysti dar kelių Europos festivalių publika.

Pagyrimų nusipelnė ne tik kompozitorė, bet ir žymūs italų elektroninės muzikos specialistai Michele Tadini ir Antonello Raggi, italų menininkas Luca Scarzella, violončelininkai Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė, Onutė Švabauskaitė, scenografijos autorė Jūratė Paulėkaitė, šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas.

Nesunku buvo suprasti, kad autorei nesvetima minimalizmo estetika, kuri šiek tiek ją suvaržė, uždarydama į stilistinius rėmus ir atimdama jaunatviškumą. Kūrinio forma gan paprasta, išsauganti ryškų augimo ir kritimo principą. Pradžioje muzika skamba aukščiausiame violončelės registre, o baigiasi žemiausiame. Keturi violončelininkai, ilgai ir vienodai tęsiantys atskirus garsus, tarsi sulimpančius į ilgą giją arba galbūt bėgantį laiką, buvo įsodinti į 4 milžiniškus tiulio cilindrus, kuriuos galėjai įsivaizduoti esant smėlio laikrodžiais.

Ilgas garso tęsimas, primenantis generatorių, ilgainiui pradėjo kelti klausos diskomfortą, kai kam net skausmus, o kiti sakėsi nugrimzdę į meditaciją. Vis aktyvėdama muzika kulminacijoje labiau priminė širšių lizdo nei byrančio smėlio garsus. Vėliau pradėjo „važiuoti tankai“. Beje, gan monotoniškai ir turbūt galėjusiai pabosti per tą valandą muzikai labai padėjo vizualiniai sprendimai, be kurių kūrinys tikrai nebūtų toks efektingas. Taigi jo negalima vertinti vien kaip muzikinės kompozicijos.

Du festivalio „Gaida“ vakarai, dvi skirtingos muzikinės estetikos, du skirtingi kūrybiniai rezultatai, du charakteringi autoriai, dvi amžiaus grupės, du geri kūriniai. Puiku!

„7 meno dienos“ Nr.39 (915), 2010-11-05