Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vaida Markevičiūtė: Trijų dalių pasaka(5)
Pirmoji Vilniaus keramikos bienalė galerijoje „Arka“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Vietinės utopijos(12)
Paroda „Idealios perspektyvos triukai“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Keli štrichai portretui
Živilė Pipinytė: Kaip gražu miške(9)
Naujas filmas
Krėsle prie televizoriaus
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis Vilniuje
7MD informacija: Savaitės filmai(1)
Paroda „Meninis veltinys“ Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų salėse

Lijana Šatavičiūtė

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedra savo įkūrimo 70-metį pasitiko meninio veltinio paroda VDA „Titaniko“ ekspozicinėse salėse.

 

Du aukštus užimančioje didžiausioje per visą Lietuvos veltinio istoriją parodoje eksponuojama keliolikos metų patirtis: grupės „Baltos kandys“ merginų bendri projektai ir pavieniai kūriniai, Tekstilės katedros kursiniai ir baigiamieji darbai, per dešimtmetį įvairių autorių sukurti įsimintiniausi veltiniai. Atidarant parodą pristatyta Eglės Gandos Bogdanienės knyga „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“ (išleido VDA leidykla), skirta prieš metus mirusiam ilgamečiam katedros profesoriui Vladui Daujotui. Profesorius mylėjo jaunimą ir skatino studentus originaliems sumanymams.

Lietuvių meninio veltinio istorija prasidėjo 1998 metais, surengus pirmąjį veltinio simpoziumą. Jo metu šešetas bendrakursių tekstilininkių (Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė ir Julija Vosyliūtė) susibūrė į grupę „Baltos kandys“ ir kartu su savo dėstytoja, tikra lietuviško veltinio krikštamote E.G. Bogdaniene nutarė išbandyti seną, bet iki tol Lietuvoje tik buityje taikytą veltinio techniką. Per simpoziumą sukurti darbai pasirodė labai neįprasti to meto tekstilėje – ryškūs, ekspresyvūs, nestandartiški. Vėlimas sparčiai plito Lietuvoje, buvo įtrauktas į VDA Tekstilės katedros mokymo programas. Per daugiau nei dešimtmetį surengti keturi tarptautiniai vėlimo simpoziumai (be 1998 m., dar 2002, 2006, 2010 m.) kėlė vis kitą aktualią problematiką, veltiniai buvo pristatomi respublikinėse ir tarptautinėse ekspozicijose, surengta įsimintinų parodų, projektų, naudingų edukacinių seminarų. Įsitikinta, kad meninis vėlimas ne unifikuoja autorių braižą – veltinyje galima prabilti kameriškai, epiškai, ekspresyviai ar meditatyviai. Rankomis ir pramoniniu būdu (vad. kamšymo technika) buvo veliami ne tik plokšti paviršiai, bet ir trimačiai objektai, išplito eksperimentiniai ir specialia adata smaigstant sukurti tūriniai darbai.

Apžvalginėje meninio veltinio parodoje galima išvysti viską, kuo šiandien didžiuojasi lietuviško veltinio kūrėjai. Akį traukia ne vieną parodą apkeliavę grupės „Baltos kandys“ projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005) ir „Šventė“ (2007–2008; šių metų Rygos tekstilės trienalės „Tradicijos ir naujovės“ apdovanojimas), gvildenantys sakralių ritualų, žmonių bendrabūvio, šventės ir kasdienybės, ekologijos, visuomenės sumaterialėjimo problematiką.

Nuo „Baltų kandžių“ neatsilieka E.G. Bogdanienė, jau ne vienus metus plečianti veltinio plastines kalbos ribas, pasitelkianti vėlimą interjerui puošti (reljefai „Velti sodai“, 2004–2006, bendraautorės M. Lebednykaitė ir L. Pavilonytė) ir lėlių teatro (Jurgio Kunčino „Ragana ir Lukošiukas“, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2006) scenovaizdžiams bei kostiumams kurti, išpopuliarinusi tūrinės apimties vėlimą smaigstymo adata. Platų menininkės interesų lauką atspindi sumanymų įvairovė – nuo trimačių miniatiūrų iki didelės apimties instaliacijų su natūralaus dydžio veltomis žmonių figūromis („Saldžių sapnų, Judita“, 2003; „Pieta“, 2010). Ir visur, prie ko prisiliečia E.G. Bogdanienės rankos, persakant Aleksandros Aleksandravičiūtės žodžius, nesijaučia prakaito kvapo – kuriama lengvai, natūraliai, žaismingai.

Šiuolaikiniame veltinyje tradicija dera su novatoriškumu. Šią techniką daugiausia plėtoja jauni dailininkai, nors kartais jai neatsispiria ir vyresni (šioje parodoje Zinaida Dargienė). Jaunimo smalsumas paaiškina eksperimentinį darbų pobūdį. Kuriama veltinio animacija (A. Jurgelionytė, „Lėktuvai“, 2002), fotografijoje įamžinamos konceptualios instaliacijos (L. Pavilonytė, „Kaip tapti laimingu“, 2007–2009). Savasties ieškoma lietuvių liaudies skulptūroje (Giedrė Kriaučionytė, „Lėlytės“, 2006) arba egzotiškose kultūrose (M. Lebednykaitės japoniškų altorėlių interpretacijos, 2006; Linos Šaduikytės budizmo įkvėptas bakalauro baigiamasis darbas „Kančia. Tapsmo ratas“, 2000). Sekama karpinių stilistika ir Naujametės darželio eglutės prisiminimais (Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „Snieguolės“, 2006). Pasikliaujama minimalistine kalba (R. Leonavičiūtė), tapybine abstrakcija (Jolanta Tubutytė), žaismingai pokštaujama (Julija Vosyliūtė), kuriamos sudėtingesnės potekstės (Karina Matiukienė). Veltinio populiarumą tarp studentų patvirtina eksponuoti baigiamieji darbai. Išvydome Tekstilės katedros vizitine kortele tapusią Džinos Jasiūnienės avyčių bandą „Klonavimas“ (2002), trapios nuotaikos Jūratės Aleksandravičienės triptiką „Būsenos“ (2001), konceptualų Alekso Gailiešos ciklą „Vaivorykštė“ (2007) ir kitus.

Simboliška, kad paroda skirta Tekstilės katedros jubiliejui. Per septynis dešimtmečius katedros istorijoje buvo pakilimų ir nuopuolių, siekių įrodyti savo svarbą visuomenės gyvenime ir taikytis prie pakitusių sąlygų. Tačiau mokslo programų ir tekstilės kalbos atnaujinimas skirtingais laikotarpiais ėjo išvien su naujų technikų diegimu. Didžiausia naujovė, atsiradusi nepriklausomybės laikais – meniniams poreikiams panaudotas vėlimas. Šios technikos galimybės toli gražu neišsemtos. Tai paliudijo ekologijos ir meno santykio tematikai skirtas šiemetinis ketvirtasis veltinio simpoziumas, įvykęs Alantos dvare Naujasodyje (Molėtų r.). Tarptautinė simpoziumo dalyvių komanda siekė būti ekologiški visais požiūriais – vėlė rankomis iš natūralios lietuviškos vilnos, ją dažė tik augaliniais dažais. Kai kuriuos simpoziumo darbus išvydome šioje parodoje. Akivaizdu, kad veltinis suteikia dinamikos lietuviškos tekstilės procesams, skatina naujų raiškos priemonių plėtrą, sudomino tekstile kitų sričių menininkus.

Vėlimas – demokratiška ir nesunkiai išmokstama tekstilės technika. Velti gali ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai. Tuo galima paaiškinti išaugusį veltinio populiarumą Lietuvoje. Tačiau iki šiol trūko metodinės literatūros lietuvių kalba, kompetentingai aiškinančios šios technikos specifiką ir atlikimą. Ne kiekvienai veltiniu besidominčiai Lietuvos moteriai, ypač gyvenančiai provincijoje, prieinami rankdarbių būreliai. Todėl ką tik pasirodžiusi Vilniaus dailės akademijos docentės E.G. Bogdanienės knyga „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“ suras deramą vietą mokytojos, namų šeimininkės, studentės, moksleivės ir šiaip besidominčio veltiniu asmens lentynoje. Te...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru