Rugsėjo 2–11 d. Lince (Austrijoje) vykęs meno, technologijų ir visuomenės festivalis ragino permąstyti galimus ateities scenarijus, ieškant alternatyvių energijos šaltinių, bendravimo formų, gyvenimo standartų, vartojimo įpročių ir atliekų tvarkymo būdų.

Nuo 1979 m. organizuojamas „Ars Electronica“ festivalis, ilgainiui tapęs vienu didžiausių vardų pasaulinėje skaitmeninio meno ir medijų scenoje, dažnai buvo rengiamas neįprastose erdvėse: nuo uostų, kasyklų ir pramoninių kompleksų iki atokių vienuolynų. Šiemet festivalio baze tapo 2009 m. uždarytas tabako fabrikas – svarbus Austrijos industrinės architektūros ansamblis ir kartu embleminis globalizacijos bei privatizacijos procesų ženklas (jį iš „Japan Tobacco International/Austria Tabak“ kompanijos už 20,4 mln. eurų nupirko Linco miestas). Būtent čia „Ars Electronica“ rengėjai ir dalyviai įsivaizdavo neišvengiamai kitokį rytojų ir todėl dėmesį kreipė į perdirbimą, atsinaujinimą, perkūrimą ir pasaulinio masto ekologines problemas. Kviesdami kurti pozityvią ir neužterštą ateities aplinką jie pradėjo nuo paprastų buitinių užsiėmimų, siūlydami pataisyti sugedusį ar kitaip išklibusį daiktą specialiose dirbtuvėse. Čia naujam gyvenimui tiesiog prieš akis atgimdavo kandžių sugraužtas vilnonis megztinis, prasižiojęs batas ar sudužęs puodelis.

Iš itin intensyvios festivalio įvykių programos įsiminė dvi aktualios potemės: 1) plastikiniai daiktai, šiukšlės ir jų perdirbimas bei visos su tuo susijusios ekologinės, biologinės ir medicininės problemos; 2) ateities būvis šalia robotų, kiborgų, dirbtinių augalų ir nežmogiško (posthuman) kūno visuomenių formavimasis. Plastikinės apokalipsės temai buvo skirti keli faktais, statistika ir tyrimų rezultatais sukrečiantys ilgametražiai dokumentiniai filmai. „Kartą pažiūrėję „Plastic Planet“ daugiau niekada negersite iš plastikinio butelio“, – savo filmo anonse skelbė Werneris Boote’as (Austrija), atskleidęs, jog dėl tam tikrų „egzotinių“ priemaišų plastikas daro žalą mūsų endokrininei sistemai, o pažeisto (subraižyto) plastikinio butelio kenksmingos medžiagos tiesiogiai arba per skystį patenka į mūsų organizmą ir pradeda keisti genetiką. Faktiškai visur naudojamai, pigiai ir praktiškai medžiagai suirti reikia maždaug 500 metų, todėl jau šiandien 80 proc. Ramiojo vandenyno taršos sudaro plastmasės atliekos, darančios didelę žalą visai vandenyno augmenijai (šiuo metu Ramiajame vandenyne plūduriuoja keturis kartus už Vokietiją didesnė šiukšlių „sala“).

Vakarų pasaulis perdirba tik 5 proc. plastikinių atliekų, todėl didžiąją dalį jų perdirbti išveža į Rytų šalis (pavyzdžiui, Indija oficialiai perdirba 60 proc. plastiko, o iš tikrųjų ten plyti neaprėpiamos šiukšlių dykumos). Šią plastiko perdirbimo problemą savo dokumentikoje „Addicted to Plastic“ aiškinosi Ianas Connacheris (Kanada). Visai kitokio pobūdžio, daug lengvesnio meninio žanro, bet taip pat verčiantis susimastyti buvo Ramino Bahrani (JAV) filmas „Plastic Bag“, pagrindiniu herojumi išsirinkęs mūsų eros simbolį – plastikinį maišelį. Lengvai ironiškas siužetas čia pasakoja išmesto maišelio šeimininkės paieškas. Skraidydamas nepažįstamomis gatvėmis jis niekaip negali patikėti, kad jo šeimininkė sąmoningai galėjo juo atsikratyti. Savo tikrųjų namų paieškos kelionėje jis sutinka įvairius gyvius, susižavi panašaus likimo raudonu maišeliu ir galiausiai nukeliauja į nuostabią vietą, dar žinomą kaip Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurys.

Gresiančios plastikinės apokalipsės tema sudomino ir ne vieną menininką. Chrisas Jordanas (JAV) eksponavo savo darbą „Gyre“, iš pirmo žvilgsnio primenantį japonų dailininko Kacuhikos Hokusajo darbą „Banga“. Tik arčiau priėjus buvo galima pastebėti, kad visas paveikslas yra fotografijų montažas, o jose užfiksuotos Ramiajame vandenyne surinktos įvairios (2,4 mln. vnt. – maždaug tiek teršalų kas valandą patenka į Žemės vandenynus) plastikinės šiukšlės. O kitame projekte „Midway – Message From The Gyre“ menininkas fotografavo žuvusius albatrosus, kurių viduriuose ir skrandžiuose buvo rasta daugybė plastikinių atliekų.

Svarbi žmonių santykių problema, jų išsiskyrimas ir priverstinis bendravimas per atstumą parūpo Hiroshi Ishiguro (Japonija), pristačiusiam naujausią projektą „Telenoid“. Tai tarsi „Skype“ programos patobulinimas, pirmiausia skirtas didelį taktilinių pojūčių stygių juntantiems vartotojams. Telenoidas – tai maždaug pusės metro dydžio lėlė (kiek primenanti draugišką vaiduoklį Kasparą), kuriai padedant kitame pasaulio gale prie kompiuterio sėdintis draugas gali jus matyti ir girdėti. Jame įmontuota vaizdo kamera, mikrofonas, garsiakalbis ir tam tikri judesio įrenginiai leidžia Telenoidui judinti lūpas, kalbėti to žmogaus balsu, kraipyti galvą ar net apkabinti jo savininką (serijinė Telenoido gamyba turėtų prasidėti dar šiais metais; numatoma kaina – apie 5000 svarų). Tuo tarpu japonų kompanijos „Honda“ tikslas – sukurti ne indiferentišką žmogaus tarną, o komunikuojantį asistentą. Jų sukonstruotas ir ištobulintas humanoidas ASIMO (Advanced Step in Innovative MObility), atrodantis tarsi mokinuko, slidininko ir astronauto hibridas, festivalio metu savo sugebėjimus „Ars Electronica“ centro salėje demonstravo net 49 kartus. Nuo 1986 m. kuriamas humanoidas dabar geba bėgti 6 km/val. greičiu ir balansuoti ant vienos kojos, o naujausia „Hondos“ užduotis – sukurti žmonių (veidų) atpažinimo programą, taip roboto ir žmogaus bendravimą vis artinant prie priimtinos ir įprastos praktikos. Žinoma, robotizmo tema buvo išsamiai pristatoma ir Japonų medijų meno subfestivalyje, aprėpusiame kompiuterinius žaidimus, videodarbus, japonų animaciją (anime) ir komiksus (manga), žaislų gamybą, skulptūrą, etc.

Kiek kitokia išeitis jau dabar siūloma žmonėms su negalia. Festivalyje buvo galima įsitikinti, kad nedaug beliko laukti, kol amputuotas galūnes pakeis itin patogūs mechaniniai rankų ar kojų protezai. Tereikia ryžtis ir neprarasti vilties, nes jau ir dviejų kojų netekęs žmogus galės lenktyniauti bėgimo takelyje kartu su sveikaisiais. Antai jungtinės amerikiečių komandos sukurta programa „The EyeWriter“, amiotrofine lateraline skleroze sergančiam žmogui suteikia galimybę piešti judinant tik akies rageną – vienintelę neparalyžiuotą kūno dalį. O pasitelkęs Revital Cohen (Izraelis) pagamintą „Phantom Recorder“ prietaisą galūnės netekęs žmogus patiria unikalius, iliuzinius neegzistuojančios kūno dalies pojūčius.

2010 m. „Ars Electronica“ festivalyje skaitmeninės muzikos ir garso meno lauko ribos buvo punktyrinės ir ne iš karto susekamos, dažniausiai įsigėrusios į tarpdisciplininio meno teritoriją ar išsisklaidžiusios po festivalio erdvėlaikį. Vis dėlto ryškius kontūrus čia brėžė pirmosios garso menininkų kartos narė Christina Kubisch (Vokietija), specialiai festivaliui parengusi du naujus elektrinius maršrutus Lince, kur per specialias ausines buvo galima pasiklausyti paprastai negirdimų, elektromagnetinių miesto garsų. Tuo tarpu žemės elektromagnetiniu lauku susidomėjęs menininkas Finnbogi Péturssonas (Islandija) vandens baseine raibuliais vizualizavo vadinamąjį Schumanno rezonansą, apibrėžiantį mūsų planetos elektromagnetinio lauko virpesių dažnį – 7,8 Hz (taip pat negirdimą žmogaus ausiai). Hipnotizuojančią kinetinę garsinę skulptūrą „Cycloïd-E“ sukūrė Michelis ir André Décosterd’ai (Šveicarija), siekę suprojektuoti orbitomis besisukantį mechanizmą, skleidžiantį specifinio tembro, daugiausia grynųjų intervalų ūžesį.

„Ars Electronica“ koncertų serijos apimtis nužymėjo muzikos avangardo simboliai (pvz., Karlheinzo Stockhauseno „Gesang der Jünglinge“) ir naujojo paprastumo ženklai (pvz., Arvo Pärto „Fratres“), skambėję skirtingomis akustinėmis savybėmis pasižyminčiose tabako fabriko erdvėse (kai kuriose patalpose reverberacijos trukmė net 12 sek.), ir audiovizualinė festivalio favorito Ryoichi Kurokawos (Japonija) instaliacija „rheo: 5 horizons“, pelniusi „Prix Ars Electronica“ apdovanojimą. Pikselinės, erdvės ir laiko koordinatėse padėtos 3D skulptūros dekonstravo ir rekonstravo garso bei vaizdo įrašų medžiagą iš įvairių gamtinių vietovių. Pasitelkus detalią grafinę bei garsinę analizę, realaus gamtovaizdžio aplinka buvo transformuojama iki komplikuotų generatyvinių garsovaizdžių ir minimalistinių jų kontūrų. Kaip prasitarė pats menininkas, čia buvo kviečiama matyti garsą, išgirsti vaizdą ir skaityti audiovizualinę kalbą.

Tai tik nedidelė didžiulio festivalio iškarpa, nes šiemet „Ars Electronica“ pateikė itin platų tiek meninį, tiek mokslinį socialinių ir kultūrinių fenomenų koncentratą. Daugiamatę festivalio erdvę sudarė kelios stambios ir nuolat sąveikaujančios „vietovės“: kalbinė, vaizdinė ir garsinė, jos aprėpė skirtingo dydžio ir žanrų įvykius. Iš viso festivalyje dalyvavo 570 menininkų ir pranešėjų iš 25 pasaulio šalių; „Ars Electronica“ domėjosi dar tiek pat kultūros žurnalistų iš 32 valstybių. 80 000 m² ploto tabako fabriko patalpose, pagrindinėje miesto aikštėje bei „Ars Electronica“ centre įvyko 307 renginiai, juos aplankė daugiau kaip 90 000 lankytojų. Čia pirmą kartą svarbų festivalio apdovanojimą „Prix Ars Electronica“ interaktyvaus meno kategorijoje už projektą „Kalbančios durys“ gavo menininkas iš Lietuvos Julijonas Urbonas.

„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24