Kadangi meno (ypač tapybos), kaip ir šviežios žuvies, niekas nelaiko karštyje, aplankyti keletą parodų gali būti visai gera mintis. Juolab kad šiemet Stambulas yra „Europos kultūros sostinė“. Kokia tai programa, mums pasakoti neprireiks. Išplėstinis Sostinės puslapis nurodo ilgus sąrašus renginių ištisus metus. Lankiausi tik tris dienas, todėl apibendrinimo nesiekiu. Kaip tik tuo metu vyko ir džiazo festivalis, bet bilietų pardavimo vietos nebuvo įmanoma rasti. Tai buvo kažkokia mistinė gatvė, kurios viename gale visi rodo į priešingą pusę, nesvarbu, kiek kartų ją perėjai.

Modernaus meno muziejų (Istanbul Modern) - tai privati vienos šeimos kolekcija nuo XIX a. pačios pabaigos iki šių dienų - rasti lengva. Tvarkinga ekspozicija atkartoja vakarietišką versiją - truputis kubizmo, truputis fovizmo, keli drąsūs aktai, pora videoperformansų kūno tema, kelios importuotos garsenybės; ekspozicija užbaigiama kompiuterinės grafikos kūriniais. Vis dėlto šiame muziejuje „gyvenimas“ nugali „meną“ - didžiuliai langai į žaižaruojantį Bosforą aplipę pakerėtais lankytojais, tuo tarpu kūriniai bendrauja daugiau tarpusavyje. Neabejoju, kad visas Istanbul Modern kompleksas su biblioteka, mediateka ir t.t. veikia kaip puiki edukacinė institucija. Žaviuosi, kad yra šeimų, kuriems tai apskritai rūpi. Galų gale kiekviena kolekcija turi savų tikslų, o kaip žiūrėti į istoriją (ar ją formuoti) - diskutuotinas klausimas.

Tame pačiame kieme, angaruose, laikinoje parodoje „Anapus pasitikėjimo“ („Beyond Credit“, kuratoriai iš Bulgarijos Maria Vassileva, Iara Boubnova, Luchezar Boyadjiev), „gyvenimą“ nugali „menas“, ir ne tik todėl, kad pastate visai nėra langų.

Kuratoriai savo temą formulavo atsižvelgdami į realijas - ekonominę krizę, kuri sužlugdė pasitikėjimą bankais, savimi ir apskritai anuliavo saugumo jausmą. Ieškant raktinio plėtojamos temos žodžio, rinkčiausi daiktavardį - pinigai. Ko jie verti? Kaip jie vadinami? Kaip cirkuliuoja? Kaip juos suvokiame? Parodoje buvo rimtoji dalis ir juokingoji. Absurdiškai juokinga, bet kelianti rimtus klausimus buvo proporcingai didesnė. Jokia nuodėmė parodą pavadinti ir pramogine, nes parinkti populiarūs autoriai (tokie kaip Vadimas Fishkinas, Nedko Solakovas) ir tikrai nemažai humoro. Anos Prvacki (Serbija) videofilme „Prie tavo pirštų galiukų pačių galiukų (Artėjant prie švarių pinigų kultūros)“ (2007) profesionali manekenė džiugiai lyg naują veido kremą uosto stambią kupiūrą; Vadimo Fishkino (Rusija) personažas paspaudus stebuklingą mygtuką makabriškai atsiranda ant sienos ir nepaleisdamas jūsų Kašpirovskio žvilgsniu (lydint neaišku iš kur plaukiančiam muilo burbulų srautui) išdėsto, kad gyvenime nėra jokios magijos, tik kelios apgaulingos kombinacijos; Christina Lucas (Ispanija) pristato politinį pasaulio žemėlapį, kur ant kiekvienos šalies užrašyta, kaip joje žargonu vadinami pinigai; Ciprianas Muresanas lakoniškai informuoja, kad „Komunizmas niekuomet neįvyko“; o Stefanas Nikolaevas pagamina „auksinį“ bankomato muliažą ir pavadina jį populiarios dainos žodžiais: „Cry me a river“.

Menininkai šmaikštauja iš peties, jautiesi tarsi atrakcionų parke. Kažkuriuo metu kyla klausimas, o kaip visa tai atrodo Stambulo gyventojams, turint galvoje, kad prekiauja visi, visur ir visada. Net aštuonmetis profesionaliai nušlifuota intonacija siūlo parodyti turgaus skyrių, kur yra „tikrai gerų džinsų“, net senolis išsinešęs buitines svarstykles, prisėdęs ant šaligatvio krašto siūlo pasverti, ką jau kalbant apie visą parą peršamą maistą. Kaip jiems?

Manyčiau, tiesiai į taikinį, kad ir importuota. Pinigai, nesaugumo tema ir humoras dera su Stambulu. Arti žemės ir nežemina pamokymais iš „Vakarų“ pasaulio, kaip, pavyzdžiui, „Gagosian“ galerijos vadovės Victorios Gelfand paskaita „Tarptautinė meno rinka. „Gagosian“ galerijos patirtis“, vykusi Vilniuje, kur pranešėja reklamavo savo verslą, o klausytojai, kas keisčiausia, už tai dar ir sumokėjo... Gelfand mūsų regioną (tą, kur nėra „Gagosian“ galerijų) vadino sovietiniu bloku, kuriam trūksta edukacijos šiuolaikinio meno tema (kaip supratau, neišsilavinę yra tie, kurie neperka iš jų neįtikėtinai nuvalkioto ir kiekviename muziejuje jau esančio Damieno Hirsto ar Jeffo Koonso). Dar įdomi jos mintis buvo ta, kad nepriklausomų ir šmaikščių meno kritikų yra tik Amerikoje, o „tame sovietiniame bloke“ visi papirkti. Šias žinias, kaip supratau, ji gavo iš dviejų parodų, kurias jos kolegos organizavo Maskvoje. Žinoma, jei būtų pradėjusi ne nuo „edukacijos“, o nuo tyrimo, tai galbūt būtų pastebėjusi, kad tų „sovietinio bloko“ kritikų kaip ir nėra kam papirkti. Parodžiusi stulbinančias žinias apie tą mūsų meno rinką, Gelfand prisipažino nežinanti nė vieno lietuvių menininko. Taip pat sunku užmiršti, kaip ji paprašė lyg pirmokus pakelti rankas tuos, kurie žino tokį menininką kaip Hirstas. Keista, kad auditorija, laisvai suprantanti angliškai (net mokanti naudotis internetu), gali žinoti tokio įkyrumo (kaip reklama per televiziją) kūrėją...

Intuityviai įtartina pasirodė to paties angaro Stambule antrame aukšte rodoma paroda „Atvirai“ („Openly“), kuruota Sabinos Shikhlinskayos (Azarbaidžanas) ir Derya Yücel (Turkija), skirta analizuoti temai - ką reiškia būti moterimi. Sutinku su visais anotacijoje išdėstytais teiginiais, pavyzdžiui, kad šalis atsiveria, moterys ima aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose, tačiau jų vaidmens suvokimas patriarchalinėje visuomenėje keičiasi lėtai, pernelyg lėtai, ir tai yra skausminga. Tačiau žvelgiant į kūrinius kyla klastingas klausimas - kur baigiasi Vakarų meno rinkos lūkestis, kad musulmonė menininkė sukurs būtent tokį kūrinį (apie liūdną dalią), o kur prasideda autentiška patirtis ir poreikis išsisakyti? Kai kurie darbai iš videofilmų ir videoperformansų rinktinės pernelyg primena 8-ojo deš. ikoninius feministinio meno bangos kūrinius. Pavyzdžiui, Hatices Karadag nuotaka, karštu lygintuvu braukianti apsivilktą vestuvinę suknelę, arba Nezaket Ekici šokėja, savo kūną padengusi adatomis. Tokią pat pastabą apie stereotipinius lūkesčius per internete paviešintą paskaitą išgirdau ir iš turkų kilmės rašytojos Elif Shafak. Anot jos, kūryba turi likti laisva erdve, o autorius dera apibūdinti ne tautiniu pagrindu. Kita vertus, jei jau parodos „Atvirai“ tema tokia, tai gerų naujienų fabrikuoti irgi neverta, tik norėtųsi išgirsti autentišką balsą. Tiesa, yra ir subtilesnių kūrinių - Gül Ilgaz „Du sparnai“ (2009 m.) veiksmas vyksta už užtrauktų užuolaidų. Kažkokie šešėliai rūpestingai saugo plyšį į paslėptą erdvę. Šydas išlieka. Tai didesnė tiesa, verčianti labiau nerimauti, nei radikali ir atvira saviplaka.

Nors ir išreiškusi abejonę, norėčiau likti nekategoriška šios parodos kūrinių atžvilgiu, nes vaikštant Stambulo gatvėmis šalia patogiai apsirengusių moterų per patį karštį vaikštinėja ir kruopščiai užsidangsčiusios moterys juodais drabužiais. Jos net žvilgsnius nukreipia į šoną, ir negali sužinoti, kokia ta jų dalia. O gal joms iš tiesų taip skauda, lyg šoktų nusagstytos adatomis.

Nors per karštį iki meno sunku ateiti, nors ir nelengva blaiviai mąstyti, ribinę būseną pasiekęs protas atlieka tikslesnius sprendimus. Žiūri tik tai, kas būtina, skiri laiko tik tam, kam verta. Tik karštis ir gelbėja pakliuvus į įvairovėmis knibždantį miestą. Juk ir Sofijos soboro mozaikos dalelės buvo deginamos iki grynumo, kol pavirto auksu. Pasirodo, tas nepakeliamas karštis gali šio to išmokyti. Tebūnie.

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23