Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vytautė Markeliūnienė : Seniesiems metams atsisveikinant(1)
Jūratė Katinaitė: Į sveikatą!(1)
Rasa Aukštuolytė: Apie istoriją ir dabartį (3)
Interviu su Juozu Domarku
Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas Llosa
Lukas Brašiškis : Laiko jausena (2)
Trys įsimintiniausios 2010 metais kine patirtos pauzės
Jonas Ūbis: Tikras grožis
Krėsle prie televizoriaus
Jorė Janavičiūtė: Žmonės metaforų erdvėje (4)
Apie Naujojo Rusijos kino dienas
Naujas Susanne Bier filmas „Geresniame pasaulyje“
Naujametiniai palinkėjimai
Gruodžio 24-sausio 2

Agnė Narušytė

Ir vėl Kalėdos.


Tai pajutau prieš dvi savaites, kai pro virtuvės langą žvelgdama į tamsą pamačiau pirmąją eglutę mobiliųjų telefonų taisyklos lange. Tas mirksinčių lempučių debesėlis buvo vienintelis spalvotas taškas mieste, prislėgtame nuo sniego naštos pajuodusio dangaus. Užmigę stogai kažkam atspindėjo baltą nieką, per trikampį kiemą, skiriantį Gėlių gatvę nuo Sodų, nėjo nė vienas žmogus, pro šalį neprašniokštė nė vienas troleibusas. Tik ta eglutė bekraštėje tyloje.

 

Po kiek laiko į vaizdą įplaukė besileidžiantis lėktuvas, mirksėdamas kiek kitu nei eglutė ritmu.

 

Prisiminiau kitas Kalėdas, tiksliau - Kūčias, daugybę vaikystės Kūčių, kurių vienas kadras visada išlikdavo tas pats: aštuntą valandą vakaro mudvi su sese sustingusios žiūrim, kaip tėvai narplioja eglutės girliandą, testeriu tikrindami kiekvieną lemputę, ieškodami tos, kuri sugesdama pertraukė elektros srovės grandinę ir todėl visa girlianda nebeužsidega. Kampe jos laukia niūriai žalia eglė. Ant stalo atidengtoje dėžėje tarp vatos gumuliukų markstosi geltonos elektros šviesos pažadinti burbulai. Mama paima lemputę, jos pagrindą paliečia testerio vielutėmis - rodyklė šokteli į dešinę, įtampa yra. Tada paima kitą. Ji dirba greitai, įgudusiais, tiksliais judesiais. Kiekviena pasikartojanti operacija trunka beveik tiek pat laiko. Minutės ištįsta. Mudvi su sese įsitempusios laukiam, tylėdamos, kad nesutrikdytume judesių ritmo - gal jie niekada neras tos perdegusios lemputės? Niekas neištaria nė žodžio. Gal atsibodusio kambario niekada nepakeis spalvotų švieselių prismaigstyta tamsa? Tylu, tik girdėti, kaip virtuvėje burbuliuoja puodas su baravykų prikimštais virtiniais. Ar bus Kūčios?

 

Jos visada pagaliau būdavo. Dabar neįsivaizduoju, kad kas nors tiek dėmesio skirtų kelis litus kainuojančiam Kalėdų atributui. Nulėktų nusipirkti kito. Greičiausiai automobiliu. Į parduotuvę, veikiančią iki 24.00 (arba 00.00). Štai koks laiko atstumas.

 

Sakinys „ir vėl Kalėdos" yra atodūsis dėl per greitai lekiančio laiko. Kažkaip šiame metų taške tai labiausiai juntama. Kiek kartų išgirsti (ar pasakai), kad „kasmet Kalėdos ateina vis greičiau ir greičiau"? Niekaip nesuprasdavau to vaikystėje. Dabar galėčiau įsilieti į atsidūsėjimų chorą. Tai rodo išaugusį atstumą tarp manęs, laukiančios, kol mama ras perdegusią lemputę, ir manęs, stovinčios prie virtuvės lango virš stoties rajono stogų, žiūrinčios į snieguotą miesto tylą, kamine karksint varnai. Koks tas atstumas?

 

Pamėginu galvoti apie laiką, kaip kažką, tekantį manęs, kaip stabilaus taško, atžvilgiu. „Viskas keičiasi, keičiasi, keičiasi“, - rašė vienas dzeno meistras, šia fraze vis pertraukdamas kalbą apie būties nežinią ir didžiausią nežinomąjį toje būtyje - save. Štai ir tas vaizdas pro langą. Viena vertus, jis nesikeičia: ta pati sinagoga užmūrytais langais, atkišusi kiemui vijokliais apaugusią apsidę, tie patys pajuodusiomis čerpėmis dengti stogai su aptrupėjusiais kaminais (manajame vis dar karksi varna), tos pačios jau seniai mirštančios liepos apkerpėjusiomis šakomis, tas pats XIX amžiaus rūmas su korintinių kolonų imitacijomis, tas pats dangus, patamsėjęs ties apsnigto stogo linija. Pagaliau - tas pats trikampis kiemas, per kurį Gėlių stotelėje išlipę žmonės takeliu traukia į turgų - žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį ir vėl žiemą. Nueina kokie dvylika, grįžta vienas.

 

Bet kiekvieną rytą, kiekvieną valandą tas vaizdas keičiasi. Labiausiai tai pastebiu, kai rugpjūčio rytais detales išplauna rūko pienas. Tada saulė žvelgia lyg iš tolo, vos pramerkusi debesų akį, tik žybčioja vėjarodis, besisukiojantis ant bažnyčios bokšto išbalusioje tuštumoje. Bokštas virpa - vadinasi, iš kamino kyla nematomas dūmas. Paskui rūką nuvalo riaumojantys autobusai, vaizdas pasidaro elementarus, pasiruošęs pirmadieniui. Antradieniais iš stotelės į turgų nuskuba apkūnios moteriškės su spalvotais maišais. Nueina jų apie dešimt, grįžta viena. Treninguotas jaunuolis, manydamas, kad jo niekas nemato, įsmunka už krūmo prie sinagogos apsidės nusišlapinti. Jį nuo gatvės (bet ne nuo manęs) dengia tvora, ant kurios kažkas parašė „Michael“ - du kartus. Pro šalį soties link barškėdami nurieda du lagaminai - Michael... Po kiek laiko - ir vėl Michael. Pavasarį sinagogos lietvamzdyje sužaliuoja žolė - kasmet vis sodresnė. Per vasarą ji ištįsta ir susivelia, rudenį virsdama šienu. Sulapoja ir liepos, nors atrodė jau visiškai sutrūnijusios - viena iš jų kartais barkšteli į mano langą savo kaulėta, visad belape ranka. Tai po ja birželio pabaigoje mudu stovėjom kiek per ilgai, nejusdami, kaip ant galvų laša medus. Po to kurį laiką pro langą vis matydavau šviesią dėmę, likusią ant patamsėjusio šaligatvio - mudviejų susitikimo fotogramą, iš medaus.

 

Leidžiasi dar vienas lėktuvas, raudona akimi žybčiodamas kitu nei eglutė ritmu.

 

Keisčiausias objektas šitame vaizde yra ant jau minėto XIX amžiaus rūmo stogo prie kamino prisiglaudęs balkonėlis, lyg Karlsono namelis, kurį pastebiu tada, kai jame pasirodo skarota bobutė - gal kartą per tris mėnesius. Ji tame balkone praleidžia visą dieną, sukiodamasi tarp augalų. Ir štai per didžiuosius praėjusios vasaros karščius vieną sekmadienį ji išėjo tik su maudomuku - skaudžiai salotinės spalvos, paleidusi savo žilus plaukus. Nuo tada jos dar nemačiau. Gal todėl, kad dabar pro langą dažniausiai žiūriu naktį. Tuomet geriausiai matyti, kaip iš kaminų baltais tumulais kyla dūmai. Laikas pamažu stoja, artėdamas prie taško, nuo kurio viskas vėl pajudės: padaugės šviesos, pradės tirpti sniegas, sužels žolė sinagogos lietvamzdyje, vėl žydės liepos, varvės medus. Vėl viskas bus taip pat. Ar beveik taip pat. Pro mano stabilų tašką vėl tekės laikas.

 

Juokingiausia, kad niekas nežino, kas iš tikrųjų yra laikas ir ar jis iš viso yra. Skaičiuojant pinigus ar lėktuvo greitį, laikas atrodo esąs viena iš objektyviai egzistuojančių, fundamentalių fizinio pasaulio savybių. Jis nesunkiai pamatuojamas: metais, mėnesiai...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru