Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su choro „Aidija" vadovu Romualdu Gražiniu
Gintaro Didžiapetrio kūrybos analizė remiantis Sigmundu Freudu
Kęstutis Šapoka: Ir taip toliau(7)
Klaudijaus Petrulio paroda „Lietuvos aido" galerijoje
Dar apie Oskaro Koršunovo „Hamletą"
Krėsle prie televizoriaus
Pokalbis apie rezultatus ir planus.
Keli štrichai Oskaro Koršunovo premjerai

Rasa Vasinauskaitė

Į „Menų spaustuvės" Juodąją salę besirenkančius žiūrovus pasitinka priešais grimo stalus su veidrodžiais sustingę aktoriai. Juodoje erdvėje šviečia tik balti stalai ir veidrodžiuose atsispindintys veidai. Neilgai truks, ir aktoriai, žiūrėdami sau į akis, vis garsiau ir garsiau tars vieną klausimą: „Kas tu esi?" Tarsi kiekvienas matytų kažką kitą, žvelgtų kiaurai veidrodį ir bandytų perrėkti savo pačių balsą... Taip prasideda Oskaro Koršunovo „Hamletas" - juodo ir balto, tylos ir riksmų, veido ir grimo, dienos šviesos ir nakties tamsos kontrastų rokiruotė, kurioje teatrą nuolat perrėžia ne teatro skalpelis.

Spektaklis jau buvo rodytas Stavangeryje, buvo vaidintas Vilniuje „Sirenų" festivalio svečiams, o lapkričio 20-22 d. pagaliau parodytas ir bilietus įsigijusiai lietuvių publikai. Spektaklis keitėsi. Apskritai jis, matyt, dar keisis, nes kad ir koks atrodytų griežtas išorinis „Hamleto" piešinys, daug kas čia priklauso nuo vaidybos ir aktorių susikaupimo. „Sirenų" metu skambėjęs lengviau,

bet vietomis ir drastiškiau, lapkričio 21 d. vaidinimas atvėrė naujas prasmes, kurios ilgainiui turbūt darysis tik raiškesnės ir gilesnės. Beje, režisierius taip išsamiai pristatė savo premjerą skirtinguose pasisakymuose ir anonsuose, kad beliko pačiai įsitikinti, kaip „Hamletas" tampa (ir ar tampa?) pelėkautais vidinei realybei. Iš karto reikėtų perspėti, kad šis „Hamletas" tik iš tolo primena ankstesnius, juolab pagal Shakespeare'ą statytus režisieriaus spektaklius - čia nėra šėlstančios „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos" dinamikos, nėra numanomo „Vasarvidžio nakties sapno" vaizdingumo. Pasirinkęs juodą ir baltą spalvas, kartais perskrodžiamas akinamos raudonos, Koršunovas lieka ištikimas Shakespeare'o tekstui, bet perkeldamas jo herojus į abstrahuotą dabarties pasaulį nusisuka ir nuo anksčiau mėgtų socialinių temų. Galima būtų sakyti, kad tai savotiškas Augusto Strindbergo „Kelionės į Damaską" pratęsimas - savianalizės ir pažinimo teatras, kuris veikia ne savo vaizdine, užburiančia iliuzinio gyvenimo prigimtimi, o sau ir teatrui užduodamais klausimais. Tais pačiais, kuriuos spektaklio pradžioje užduoda „Hamlete" vaidinantys artistai. Ir tais pačiais, kuriuos galėtume užduoti kiekvienam šio spektaklio veikėjui. Turbūt todėl „Hamletas" atviras skirtingiausioms interpretacijoms, ir kiekvienas jame ras tai, ką įsivaizduoja.

Žiūrėdamas XXI amžiaus lietuvišką „Hamletą", prisimeni ir XX pabaigos - 1997 m. statytą Eimunto Nekrošiaus. Anaiptol ne todėl, kad norėtųsi šiuos spektaklius lyginti, o todėl, kad po Nekrošiaus premjeros jau mąstęs apie savo „Hamletą" jaunas režisierius buvo perspėtas kolegos - įveikti viso „Hamleto" neįmanoma, atsakyti į visus klausimus tolygu užsinerti sau kilpą ant kaklo: ką, pastačius „Hamletą", daryti toliau?.. Tuomet nė trisdešimties neturinčiam režisieriui kirbėjo pratęsti, praplėsti karalienės motinos - Gertrūdos - liniją: Hamletą pirmiausia paveikia jos išdavystė, o tik paskui tėvo Šmėklos pasirodymas ir sukrečianti žinia. Prireikė dešimtmečio, kad kelionė į tragediją atvestų režisierių prie visiškai kitokio nei Nekrošiaus spektaklio. Anuometinis „Hamletas" tarsi sukaupė epochos priešpriešas ir apnuogino tėvų ir vaikų kartas siejančių saitų pražūtingumą, materializavo tamsų, barbarišką Elsinoro pasaulį, kuriame viena blogybė grumiasi su kita ir kur dar labai toli iki renesansiškos kultūros. Jaunasis Hamletas, suvaidintas Andriaus Mamontovo, neturėjo laiko mąstyti, nes beatodairiškai klausė tėvo Hamleto nurodymų; tėvas ruošė sūnų mirčiai, neapskaičiavęs nelygių jaunųjų ir vyresniųjų jėgų. Bene visais savo spektakliais apie vyresniųjų ir jaunesniųjų, skirtingų kartų priešpriešas kalbėjusio Koršunovo šiandienis Hamletas - subrendęs ir pildantis ne tėvų, bet savo paties valią. Regis, jis net vyresnis už savo tėvą, jo patirtis didesnė nei Klaudijaus ir Hamleto Tėvo kartu sudėta; nuo pirmos iki paskutinės spektaklio minutės šis Hamletas šiurkščiai, stačiai akiplėšiškai tikrina draugų ir priešų sąžinę, priversdamas visus „laikyti veidrodį prieš gamtą". Nes šiandienis Elsinoras Koršunovui ir jo Hamletui susiskliaudžia ties juoda vaidybos aikštele - ne geografinė vieta, istorinis laikas, netgi ne tiek šekspyriška fabula, o teatras tampa Hamleto veiklos arena ir spąstais, kuriais jis nori pagauti artisto sielą. Iš čia sceninis „Hamleto" ekspresyvumas, priešpriešų ir kontrastų žaismas, kelionės į save motyvas.

Šį motyvą Koršunovas užduoda pačioje spektaklio pradžioje, o išsprendžia pabaigoje. Tragedijos veikėjai yra teatro įkaitai, o šis, režisuojant Hamletui, nepakenčia netikrumo ir metaforų. Metafora yra kaip lakmuso popierėlis kartkartėmis pasirodanti didžiulė pelė - butaforinis, gražus žaisliukas, nors ir išdidėjęs iki neaprėpiamų matmenų. Veiksmo erdvę „valdo" ir įcentruoja grimo staliukai su veidrodžiais - tai ir trupės gyvenimo sykiu įvaizdis, ir scenos užkulisiai: čia ruošiamasi vaidmeniui, čia gyvenama vaidmenyje, čia teatras ir gyvenimas kartais taip susipina, kad nebeatskirsi, kas yra tikra; užkulisiai kaip žmogaus siela turi savo išvirkščią pusę, ir tai, ką ji slepia, bet kurią akimirką gali virsti spektaklio dalimi. Toks gerosios ir išvirkščiosios teatro pusių derinimas - vienas iš Koršunovo spektaklio lygmenų, tampantis tarsi antru šekspyriškos istorijos „dugnu". Tad pradėjęs nuo susikaupimo, išauginęs lemtingą klausimą „kas tu esi?", nutraukęs balsų kakofoniją aklina tamsa ir pradėjęs šekspyrišką „Hamletą" dūmų uždanga bei čia pat suvaidinta tėvo Šmėklos „regėjimo" scena, Koršunovas tarsi pasiūlo dvi būsimos savo tragedijos kryptis - tos, kurią sukūrė Shakespeare'as, ir tos, kurią imasi režisuoti pats Hamletas. Ilgainiui šios linijos darosi vis mažiau atskiriamos, viena kitą provokuoja, sluoksniuojasi. Pirmas Hamleto „būti ar nebūti" suskamba jam pasukus grimo stalų eilę taip, kad vienoje, tamsiojoje jų linijos pusėje lieka visi spektaklio veikėjai, o kitoje, šviesiojoje - tik jis pats. Ir tarsi matydamas nuspėjamas Ofelijos laidotuves, tyloje ir susikaupęs taria dvejonės kupinus žodžius. Taria už save ir už Ofeliją...

Yra tie, kurie tik „Hamleto" pabaigoje atsitokėja vaidinę, tie, kurie su vaidmenimis susigyvena, ir tie, kuriems vaidmenys - tik žaidimas. Koršunovas atsisako politinių Klaudijaus klastos motyvų ar vaikų pasmerktumo paklusti tėvų valiai peripetijų. Ištrynęs ribą tarp užkulisių ir ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru