Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Monika Krikštopaitytė: Išmintis per architektūrą
Japonijos Kumamoto prefektūros projekto „Artpolis“ pristatymas Vilniaus dailės akademijoje
Laima Kreivytė: Galios žaidimai(6)
Tatjanos Doll ir Andriaus Zakarausko darbai „Vartų“ galerijoje
Tojana Račiūnaitė: Rasai Rasų kapinėse (7)
In memoriam
Živilė Pipinytė: Įtaigi konstatacija(1)
Nauji filmai
Živilė Pipinytė: Priešai ir žvaigždės(1)
Nauji filmai
Krėsle prie televizoriaus
Kronika
Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius ’09“

Vidas Poškus

Labai džiaugiuosi, kad įvyko ši, pirmoji Lietuvoje, meno galerijų mugė. Jau pačią pirmąją dieną nulėkiau ten. Nesutrukdė net remontuojamas Lazdynų tiltas. Apsukau automobilį ir, keikdamasis visais žinomais necenzūriniais žodžiais, važiavau aplinkui. Per visą miestą. Dėl meno. Bet dėl jo vertėjo – bent šį, neeilinį kartą. Kai atsidūriau prie „Litexpo“ komplekso, įtempti jausmai atlėgo. Širdį užtvindė ramybės ir palaimos bangos. Iki šiol savyje su malonumu nešioju tą pirmą įspūdį.

 

Analogiškus jausmus esu galbūt išgyvenęs tik lankydamasis užsieniuose. Kad ir vaikščiodamas (ką ten vaikščiodamas – skrajodamas) kokiame Londone po visus jo muziejus bei galerijas. Suprantu, kad palyginimas ne visai adekvatus. Vis dėlto panašiai jaučiausi ir ten, ir čia – plačiai išplėstomis akimis, iki galo atidarytomis visomis čakromis ir visas atsidavęs emocijoms, bėgiojau po ne tokias jau mažas sales. Pagalvojau, kad iš tikrųjų elgiuosi kaip mažas vaikas prekybos centre (tai ir būtų viso šio pasakojimo išeities taškas). Na, kad ir vaikų skyriuje, kur ant lentynų prikrauta žaislų. Arba tarp saldainių. Akyse raibsta, išsirinkti nieko negali, o visko nori. Kultūrinių, t.y. dvasinių, patirčių prasme ir lietuviškais mastais nieko panašaus nebuvau patyręs net visuotinių ,,atlaidų“ – ten pat tradiciškai organizuojamos knygų mugės – metu. Galerijų mugėje, pasirodo, galima gauti daugiau ,,išrišimo“. Net jei ir nieko neperki. O pirkti būtina, nes pagrindinis mugės tikslas yra piniginiai santykiai tarp fizinių ir juridinių asmenų bei finansinis pelnas.

 

Kažkas apčiuopiamesnio, ką tikrai buvo galima įpirkti (turiu omenyje kūrinius, o ne juos reprodukuojančias knygas bei brošiūras), – ant vieno vengrų galerijos paviljono sienos priklijuoti lipdukai. Po kelis eurus. Visa kita buvo įkainota bent jau kokiu vienu dviem tūkstančiais – žodžiu, gal ir įperkama. Bet ne šios Didžiosios Ekonominės Krizės metu. Arba bent jau ne tokiam subjektui, kuriam realiai gresia bazinio atlyginimo sumažinimas ir kitokių lengvatų panaikinimas. Bet ką aš čia verkšlenu…

 

Viskas atrodė nuostabu ir stebuklinga. Nustebau (maloniai, nes esu tradicinių pažiūrų – labiausiai mėgstu įvarius senoviškumu atsiduodančius plastinius menus), kad nors įvykis pavadintas šiuolaikinio meno prezentacija, tokiam čia atstovavo beveik vien tapyba. Maži, dideli, vidutiniai paveikslai. Aliejus, akrilas ant drobės. Na, dar ant kartono. Na, gal dar kokios nors cinko plokštės ar kokio kito netipiško (žodžiu – šiuolaikiško) pagrindo. Arba bent jau sukurta ypatinga atmosfera: naudojamos kad ir kokios liuminescencinės šviesos (Kristapo Ģelzio instaliacija Rygos galerijos „Alma“ skyriuje). Dar buvo šiek tiek skulptūros, fotografijos, grafikos, videomeno ir to, ką būtų galima pavadinti galerijų aplinkai adaptuotu gatvės menu (žr. minėtus lipdukus). Bet tai jau mažumos. Dominavo tapyba.

 

Be jokios ironijos sakau, kad tikrai džiaugiuosi, jog šiuolaikiniam menui atstovauja tapyba. Kad ir kokia ji būtų: geresnė ar blogesnė. Viena mano pažįstama moteris, beje, – tapytoja, beje, – čia nedalyvavusi, pasakė, jog tapybos vyravimą nulėmė tai, kad paveikslus paprasčiau transportuoti. Aš paprieštaravau – sakiau, kad tai demonstruoja tikrąjį šios meno šakos renesansą. Oponentė nesiginčijo. Tik skeptiškai sublyksėjo akimis. Diskusija tuo baigėsi. Tapytojai nemoka dalyvauti rimtuose disputuose. Jie tapo.

 

Kita mano pažįstama menininkė – beje, taip pat tapytoja, beje, irgi čia nedalyvavusi, kritiškai prasitarė, kad matė ir nemažai kičo. Kaip argumentą nurodė ukrainiečių ir kazachų kolekcijas. Su ja irgi nediskutavau. Tačiau apie tai turiu asmeninę nuomonę. Dėl ukrainiečių nežinau, nes jų (tiek galerijų, tiek individualių asmenybių) buvo nemažai. Tačiau tie (kad ir toji pažįstama), kurie sakys, jog koks Anatolijus Krivolapas yra blogai, tegul meta į mane akmenį. Man tikrai patiko jo pusiau abstraktūs, pusiau figūratyvūs peizažai/kompozicijos. O dėl kazachų drįsčiau pasakyti štai ką. Iš tikrųjų, kai kurie iš besieksponavusių neatitiko europietiško ar net lietuviško šiuolaikinės tapybos ar juo labiau meno reikalavimų. Nebent perlenkimu. Kai kas priminė Piliovkę. Bet gal tai nėra nieko blogo ir baisaus – gal tai padės kai kam iš mūsų atrasti savąją nuolatinę, kasdien prie Paraskevos cerkvės vykstančią mugę? Kiti (tiksliau, kitas, nes tai buvo vienas autorius) atrodė pretenzingai.

 

Omenyje turiu kad ir tą kompoziciją, kur šalia čabanų vaizduojamas besistaipantis Mickas Jaggeris.

Viskas, aišku, atlikta foto/soc/realistiškai photoshopine maniera – tai yra pagal visus eurostandarus. Mėgstu šį vieno pažįstamo menininko (beje, ne tapytojo) pasufleruotą terminą. Manau, kad jis labai taikliai įvardija tą plastinę raišką, kuria naudojasi ne vienas greito iškilimo siekiantis jaunesnis ar vyrėlesnis tapytojas. Tokio asmens tapybinėje receptūroje kaip nepamainomos sudėtinės dalys (vadinkime jas moksliškiau – ingredientais) naudojama: a) potėpis a la Gerhardas Richteris arba šis bei tas iš Luco Tuymanso repertuaro; b) o be skaitmeninės ,,muilinės“ bei vienos kitos kompiuterinės programos įdiegimo yra tiesiog neįsivaizduojamas. Be jų tapybos darbas būtų lyg omletas be druskos ir kiaušinio. Ir, be abejo, svarbus eurostandartinis siužetas.

 

Paimkime pavyzdžiu Svajonę ir Paulių Stanikus, kad ir kokie stiprūs ir žavūs jie būtų. Na taip, šios mugės koridoriuje išskleistas jų darbas „Magda Goebbels nužudo savo šešis vaikus“ tikrai yra žiaurus ir negailestingas. Bet tokį jį daro ne prieš kamerą lėtai purtomas pimpelis ar kraipomas užpakalis. Nors ką žinau, gal kai ką – ypač tuos, kurie duše prausiasi dainuodami ir užsimerkę, – nuogas kūnas iki šiol šokiruoja. Patys egocentristiniai, ekshibicionistiniai motyvai šiais laikais taip pat yra labai aktualu. Pati baisiausia yra pasirinkta tema ir iš interneto ištrauktos nuotraukos su suštabeliuotais propagandos ministro vaikų lavonėliais. Šiai mugei S&P Stanikai pasirinko tipišką eurostandartinį siužetą. Į vakarus nuo Lietuvos silpnų nervų žiūrovą visuomet galima papi...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru