Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jurga Armanavičiūtė: „Menas, žinokit, ne juokas“(2)
Pokalbis su Nina Bondeson
(1939–2012)
Pokalbis su Vitalijumi Komaru ir Anna Halberstadt
Vilmantas Juškėnas: Akimirkos tigro glėbyje
Įspūdžiai iš pasaulinio lėlininkų festivalio ir kongreso Kinijoje.
Živilė Pipinytė: Ispanai Lietuvoje(1)
Nauji filmai – „Tyla sniege“
Ramūnas Pronckus: Jums vandens ar filmų?(2)
47-ajam tarptautiniam Karlovy Varų kino festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Liepos 13–19 d.
Liepos 13–19 d.
Liepos 13–22
Liepos 13–22
Paroda Teatro, muzikos ir kino muziejuje

Giedrė Jankevičiūtė

Šiuo rašiniu įkandin kolegos Donaldo Strikulio, birželio pradžioje paskelbusio parodos „Spalvos ir šokio paviliota“ recenziją savaitraštyje „Literatūra ir menas“, norėčiau atkreipti „7 meno dienų“ skaitytojų dėmesį į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikiančią intriguojančią parodą, skirtą Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) 120-ųjų metų sukakčiai.


Ši menininkė reiškėsi įvairiausiose kūrybos srityse: dėjo pagrindus lietuviškam baletui pati šokdama ir mokydama būsimąsias balerinas, buvo viena pirmųjų Lietuvos teatro dailininkių, piešė šaržus, projektavo plakatus, dirbo monumentaliosios tapybos srityje (kartu su Vladu Didžioku, Jonu Januliu, Petru Kalpoku ištapė Lietuvos banko operacijų salės lubų kesonus ir dekoravo trečiojo aukšto reprezentacines patalpas). Įvairūs jos gyvenimo ir kūrybos faktai suregistruoti teatro ir dailės istorikų tekstuose, tačiau už jų iki šiol vis neišryškėdavo asmenybė. Kas gi ji, toji Olga Švede? Kokia buvo jos peterburgiškoji aplinka, kaip ji jautėsi nepriklausomoje Lietuvoje? Su kuo bendravo, kuo džiaugėsi, kuo bodėjosi, ką mylėjo, su kuo nesutarė, kodėl? Rasti bent dalį atsakymų gali padėti jubiliejinė paroda.

 

Teatro, muzikos ir kino muziejus suteikė mums progą pamatyti retai iš saugyklų ištraukiamus Dubeneckienės kūrinius teatrui ir net dailės specialistams nežinomus ankstyvuosius jos piešinius, įkvėptus pažinties su futurizmo meniniais principais. Didysis parodos atradimas – iki šiol viešai nerodytas, beveik netyrinėtas Dubeneckienės fotoarchyvas. Gražios, geros kokybės nuotraukos pristato menininkės tėvus – vokiečių kilmės peterburgiečius Schwede, jos baleto studijos veiklą, kolegas šokėjus ir abu vyrus: architektą Vladimirą Dubeneckį (1888–1932) ir tapytoją Petrą Kalpoką (1880–1945).

 

Tėvų nuotraukos aiškiai pasako: asmenvardis „Švede“ – ne slapyvardis, kaip tvirtina daugelio populiarių tekstų autoriai, bet mergautinė pavardė, kurios rusiška forma yra „Шведе“. Na, o įdomiausia fotoarchyvo dalis – Olgos portretai, kurių režisierė buvo ji pati. Studijos aplinkoje darytos kostiuminės fotografijos fiksuoja kai kuriuos Dubeneckienės sukurtus sceninius personažus, pristato mums ir jos siekiamybę – moters-vampo įvaizdį, atkeliavusį iš nebyliojo kino ir art deco epochos žurnalų iliustracijų, o ciklas iš pajūrio atskleidžia baleto sumoderninimo pastangas, greičiausiai įkvėptas Dubeneckienės 1920–1922 m. kelionių į Vokietiją.

 

Vokiškoms įtakoms knieti priskirti susižavėjimą mankšta gamtoje ir nudizmu. Gal net ir pats sumanymas fotografuotis pajūrio kopose charakterinio šokio pozomis, primenančiomis tais laikais madingos ritminės gimnastikos judesius, kilo stebint, pavyzdžiui, ekspresionistinio šokio pradininkės, modernaus baleto žvaigždės Mary Wigman, šokėjos karjerą pradėjusios laisvosios meilės, nuogo kūno, vegetariško maisto, bendros nuosavybės šalininkų kolonijoje, įsikūrusioje garsiojo Monte Verità (Tiesos kalno) pašlaitėse, spektaklius, kuriuos buvo galima pamatyti ir kino juostoje.

 

Saulės ir oro stichijų globai patikėtą nuogą Olgos kūną dar jai tebesant tik Dubeneckiene įamžino Petro Kalpoko fotoaparatas. Ne viena iš šių nuotraukų pasitarnavo įsimylėjusio dailininko tapytiems jo mūzos, vėliau gyvenimo draugės atvaizdams. Parodos anotacijoje rašoma, kad Kalpokas matė Olgą ir kaip amazonę, ir kaip bakchantę. Būtų galima pridurti, kad taip pat ir kaip modernią „moterį su kamuoliu“, o apie 1930 metus suteikė jos bruožus net kunigaikštienės Birutės imaginaciniam portretui, kurį nutapė Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu.

 

Teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuojamas 1923 m. Kalpoko sukurtas Dubeneckienės atvaizdas povo plunksnų fone iš M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Sunku patikėti, kad tarp Olgos fotografijų esanti nuotrauka, įamžinusi ją nuogą sustingusią prieš objektyvą tarp pajūrio kopų tokia pat poza, kaip tapytame portrete, būtų buvusi daryta vėliau, jau po to, kai Kalpokas sukūrė minėtąjį paveikslą, ypač kad tapytame atvaizde perteiktas ne tik judesys, bet ir tokie greitai besikeičiantys, laikui prabėgus sunkiai pagaunami bei atkartojami bruožai kaip veido išraiška ir šukuosena. Na, o jei Kalpokas fotografiją naudojo kaip portreto eskizą, tai reiškia: 1) jų santykiai su Olga 1923 m., o gal ir dar anksčiau turėjo būti labai artimi; 2) mūsų dailės klasikas, kaip ir jo kolega Adomas Varnas, pagal fotografiją nutapęs garsųjį autoportretinį paveikslą „Gyvenimo bangose“ (1912), kuriame pavaizdavo save su tuometine gyvenimo drauge Margarita Rikkers, vietoje pieštuko arba teptuko patikusiam motyvui užfiksuoti kartais pasitelkdavo ir fotokamerą.

 

Taigi parodoje pristatytos fotografijos skatina nuodugniau patyrinėti ir tarpukario dailininkų kūrybos metodą, ir Dubeneckienės bei Kalpoko santykių istoriją, tiksliau, jos sankirtas su 3-iojo dešimtmečio Lietuvos kultūros istorijos realijomis. Tarp kitų temų būtų įdomu atskleisti Dubeneckienės ir Kalpoko bendrų kelionių po lietuviškąjį pajūrį paskatas: kiek tas išvykas lėmė romantinis susižavėjimas vienas kitu ir Baltija, o kiek politinė užduotis dailės priemonėmis atskleisti tautiečiams pajūrio grožį ir priminti, kad Klaipėdos kraštas – lietuviška žemė.

 

Paroda paneigia įsitvirtinusią nuomonę, kad nepriklausomos Lietuvos kultūros ankstyvieji metai tiek, kiek leidžia skurdūs šaltiniai, jau išnagrinėti ir aprašyti. Tarp jos eksponatų – ne vienas naujas ir įdomus vizualinis dokumentas. Pavyzdžiui, 1919 m. rugsėjo 18 d. Kauno miesto teatre vaidinto spektaklio-koncerto „Black and White“ afiša. Pasak jos, Olga Dubeneckienė tą vakarą sušoko scenoje keletą charakterinių šokių. Ji turbūt atstovavo „baltajai“ (white) pusei. O pagrindinis „juodųjų“ (black) personažas buvo „Amerikos rag-times“ artistas Džoje Smailas. Kitaip sakant, Vladimiro Dubeneckio Peterburgo laikų kolega Josifas Levinsonas (1892–1967), atvykęs į Kauną kartu su Dubeneckių šeima ir palaikęs su jais draugiš...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru