Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Judita Žukienė: Profesorius de facto(5)
Muzikologo Jono Bruverio 70-mečiui
Projektas „Mokytojas ir mokinys“
Vidas Poškus: Grafika 77
Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno, Mikalojaus Povilo Vilučio paroda pri(si)minimas „Akademijos“ galerijoje
Patarimai kinomanams: 10 filmų, kuriuos verta pažiūrėti
Erika Grigoravičienė: Tinklo aidas (5)
Dar šis tas apie knygą „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“
Kaip ėjome į nepriklausomybę
Krėsle prie televizoriaus
Henrikas Ibsenas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Rasa Vasinauskaitė

Žvelgdamas į pastarųjų metų LNDT repertuarą matai, kaip jame gražiai rikiuojasi klasikų ir šiuolaikinių autorių vardai ir kaip gražiai jie atspindi fasadinę teatro gerovę bei užtikrintumą. Šitai liudija ir įspūdingas sėkmingiausiai rodomų spektaklių skaičius, tarp kurių, kaip skelbia teatro internetinė svetainė, - 100-oji „Meilė pagal grafiką“. Sakytum, vizitinė teatro kortelė. Kažkokiu stebuklingu būdu ji regisi paženklinusi daugumą LNDT spektaklių - vaidinamų, bet vis rečiau siejamų su kūrybiniais teatro ir jo aktorių „proveržiais“. Jei ne vienas ar kitas Valentino Masalskio spektaklis, Mažojoje salėje „reziduojančios“ Birutės Mar entuziazmas, repertuare išlikę Jono Vaitkaus darbai, vargu ar teatras išlaikytų savo ištikimus žiūrovus. LNDT trupė šiandien taip pat atrodo ne kaip meninis vienis, o paskirų likimų, atskirų biografijų rinkinys, kurių vienos teatrui vis mažiau reikalingos, o kitos reikalingos tiek, kiek palaiko jo kasdienį funkcionavimą. Kažin, ar šiems teatro kareiviams LNDT vardas turi dar kokią nors vertę be galimybės išeiti į sceną - vienintelės galimybės palaikyti profesinę parengtį. Nes ir jiems jau ant kulnų lipa kiti ir jaunesni aktoriai, su kuriais imasi dirbti vis skirtingesni režisieriai.

 

Pastaraisiais metais ypatingą teatro vadovo palankumą užsitikrino režisierė Yana Ross. Debiutavusi netikėtu Elfriede's Jelinek „Bembilendu“ ir lietuvių scenoje pastačiusi jau tris spektaklius, ji yra ir viena aktyviausių LNDT statytojų. Nežinia, kokie meniniai interesai sieja Ross ir LNDT. Sunku įsivaizduoti, kad būtent šioje scenoje ir su šia trupe ji geriausiai realizuoja savo sumanymus. Tačiau Ross laukiama ir bent pasirenkamais autoriais - Raineriu Werneriu Fassbinderiu ar ką tik pristatytu Henriku Ibsenu - ji išties gražiai „įsirašo“ į LNDT repertuarą. Maža to, dar ir pretenduoja į formos ir stiliaus paieškas didžiojoje LNDT scenoje.

 

Dar iki Ibseno „Meistro Solneso“ premjeros Yana Ross intrigavo savo pasisakymais, grįstais giliu įsiskaitymu į pjesę, tiksliu spektaklio temų ir uždavinių formulavimu. Atrodė, kad po į lietuvių teatro istoriją įrašyto Vaitkaus „Statytojo Solneso“ (1980) šiandienė kūrėjo dramos interpretacija atvers dar kitas tiek Ibseno dramaturgijos, tiek ir pačios režisierės savybes. Svarbiausią - Solneso - vaidmenį davusi aktoriui Algirdui Gradauskui, Ross ketino kalbėti apie šiuolaikinį Solnesą - architektą, pasiekusį šlovės viršūnę ir profesijos meistrystę, bet išgyvenantį didžiulę dvasinę krizę. O Hildės vaidmenį patikėjusi jaunutėms Miglei Polikevičiūtei ir Tomai Vaškevičiūtei, ketino prabilti apie menininko antrininką, pasiaukojančią meilei būtybę, kuri atveria Solnesui jo sielos paslaptis. Tad, atrodė, spektaklis bus ne tik vienas kertinių šio LNDT sezono darbų, bet ir atlieps jo dabarties situaciją - aktualizuos menininko pasirinkimo ir laisvės temą, suteiks jai nepasiekiamų idealų ir juos gniuždančios tikrovės priešpriešų skambesį.

 

Tik prasidėjęs „Meistras Solnesas“ išties intriguoja. Marijaus Jacovskio iki vertikalės (sienos) ir horizontalės (praėjimo tako) sankirtos abstrahuota erdvė žada ir tokį patį draminį veiksmą - tikiesi apnuogintos jausmų ir troškimų ekspresijos, išsiliejančios kibirkščiuojančiais veikėjų tarpusavio santykiais. Juk pats Ibsenas yra sakęs, kad vaidinant jo pjeses aktoriui nevalia dirbti tik prie savo vaidmens: jei nebus iki menkiausių niuansų išmoktas ir partnerio vaidmuo, tai aktorius neišvengiamai suklys, nes kiekviena replika susijusi su ankstesne, ši - su dar ankstesne, kiekvienoje slypi autoriui svarbūs niuansai ir tik šitaip įmanoma suprasti pjesės visumą.

 

Žinoma, kad Yana Ross kupiūravo Ibseno tekstą ir atsisakė nereikšmingų veikėjų bei scenų. Iš šiandienio teatro pozicijų tai nėra jokia blogybė, greičiau „pagalba“ klasikiniam tekstui pereiti į dabarties kontekstą. Šįkart režisierė nesusigundė ir „realizmu“ - nebandė nei atkurti, nei stilizuoti Ibseno epochos. Atvirkščiai - perkėlė veiksmą į nūdieną, jei kaip nūdieną įsivaizduosime neišraiškingus, bet iš pažiūros tvarkingus veikėjų kostiumus ir ypač krintančią į akis Hildės aprangą, pavertusią ją „juoda gote“ su trumpučiu sijonėliu ir aukštakulniais ilgaauliais. (Berods, panašiais avėjo ir vienas „Bembilendo“ veikėjų...) Betoninė siena su mažiukėmis langelių ir paaukštinta praėjimo angomis priartėjo prie avanscenos, siauras praėjimo takas, 8 metrų ilgio platforma, tapo vaidybos aikštele - atsirado ne tik labiau kameriškos, bet ir varžančios veikėjų gyvenseną, galvoseną bei polėkius erdvės įspūdis, savotiškai atliepiančios „suvaržytą“ Almos Solnes pavidalą ir dabartinę paties Solneso padėtį. Siena primena sarkofagą, vadinasi, tokiuose namuose Solnesas gyveno visą dešimtmetį ir tokius projektavo žmonėms. Iš čia ir iš tokio gyvenimo, kurio šlovę ir spindesį „išduoda“ tik dvi juodos odinės kėdės, siekia ištraukti Solnesą Hildė - pirmos ir vienintelės Solneso sėkmės liudininkė, mačiusi jį tada, kai pastatęs bažnyčią jis įkopė į jos bokštą.

 

Iš pirmo žvilgsnio „Meistras Solnesas“ - asketiškiausias, lakoniškiausias Ross spektaklis. Tačiau iš tikrųjų tai ir vienas slidžiausių, sunkiausiai „perskaitomų“ režisierės darbų. Pasirinkdama kitą pavadinimą ir akcentuodama Solneso meistrystę, kažin ar režisierė turėjo omenyje jo amatininkiškumą, nors būtent kaip amatininkas, ištisus metus naudojęsis asistentų pagalba, Solnesas išsikovojo gerą vardą ir pasiekė karjeros aukštumas. Scenografija ir juolab Algirdo Gradausko vaidinamas Solnesas teigtų, kad taip ir yra. Kartu režisierė primygtinai akcentuoja Solneso išskirtinumą ir mizanscenomis bei šviesų žaisme ryškina simboliškąjį pjesės lygmenį - Solneso neslegia buities kasdienybė, šviesos suteikia paslaptingumo monochrominei erdvei, šešėliai materializuoja pjesės potekstes. Sakytum, materializuoja pasąmonines, metafizines Solneso nuojautas, susijusias su staigiais jo likimo pokyčiais, kurių svarbiausias įrodymas yra Hildė. Bet ir Solnesas, ir Hildė (premjeriniame spektaklyje vaidinusi Miglė Polikevičiūtė) pernelyg žemiški, jų charakteriai pernelyg seklūs, kad atstovautų nežemiškoms galioms. Šiuo atveju daugiau paslapčių slepia Alma (Jurga Kalvaitytė), nuolankiai vykdanti žmonos pareigas, bet iš tikrųjų ka...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru