Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Helmutas Šabasevičius: „Don Kichoto“ debiutai (2)
Nauji baleto šokėjų Olgos Konošenko ir Kipro Chlebinsko vaidmenys
Rugilė Girtaitė: Teatras ilgisi laisvės(1)
Kalbamės su režisiere Ramune Kudzmanaite
Vytautė Markeliūnienė : Savąjį pašaukimą suvokus (1)
Smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Indrės Baikštytės rečitalis
Pokalbis su dailininkais Arvydu Každailiu ir Agnes Indre
Tautvydas Bajarkevičius : Kriterijų tuštumoje (14)
Iš Carsteno Nicolai parodos „Pionierius“ Šiuolaikinio meno centre
Santa Lingevičiūtė: Buvau kitoje pusėje (3)
Interviu su režisieriumi Olivier Assayas
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Kas valdo likimą
Nauji filmai - „Likimo ekspertai“
Anonsas
Kovo 18-24
Pokalbis su dailės ir architektūros kritike Skaidra Trilupaityte

Karilė Nefaitė

Jau praėjo daugiau nei mėnuo nuo NDG vykusio Architektūros fondo organizuojamo paskaitų ciklo „Show off: reginio architektūra“ uždarymo. Šiandien plačiai aptarinėjamas tebevykstantis Modernaus meno centro (MMC) pastato konkursas, nerimstančios diskusijos apie architektūros muziejaus kūrimą paskatino sugrįžti prie Skaidros Trilupaitytės paskaitos „Muziejinis Vilnius“ temos. Pokalbyje apžvelgiama Vilniaus muziejų situacija, jų vaidmuo miesto gyvenime bei galimi artimiausios ateities scenarijai.


Vis daugėja turistų, kurie atvykę į miestą sąmoningai atsisako „gaišti“ laiką muziejų lankymui, o verčiau jį skiria tiesiog klajojimui miesto gatvėmis, bendravimui su vietiniais žmonėmis ir pan. Kaip muziejais „naudojatės“ Jūs?

Kalbant apie muziejaus misiją ir jo vietą mieste man pačiai svarbus konkrečios institucijos statusas miesto bendruomenėje. Tokius dalykus pamatai tik vaikščiodama po miestą. Sąmoningai paskaitoje nesiekiau pristatyti vienprasmiškos administracinės „gero muziejaus“ formulės. Beje, patys muziejininkai retai kada traktuoja savo instituciją ne kaip konkretaus pavaldumo administracinį vienetą, o kaip gyvame mieste ir konkrečioje urbanistinėje erdvėje esantį reiškinį. Mane asmeniškai neretai sudomina nuošalesnės (ir dažnai ne itin komercinės) vietos, kurios nėra tapusios turistinėmis ikonomis. Pusmetį gyvendama Niujorke sunkiai prisiruošiau nueiti į „embleminį“ visiems žinomą muziejų su daugybe žiūrovų, tačiau mielai lankiau mažesnes ir ne mažiau vertingas senųjų meno kūrinių kolekcijas kitose erdvėse. Tai buvo mano būdas geriau pažinti tą miestą, nesakau, kad jis tinka visiems.

Kiek muziejus patikimai atskleidžia miesto, kuriame jis yra, kultūrą ir kiek jis istorinę miesto atmintį kuria ar atspindi - tiek pačiu pastatu (pvz., Valdovų rūmai), tiek jame eksponuojamais atrinktais objektais?
 
Istorinės atminties formavimo pavyzdžiu galėtų tapti ne tik Valdovų rūmai, bet ir Nacionalinės dailės galerijos, kaip buvusio Revoliucijos muziejaus, įvaizdis. Įdomu, kad dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje prie Gedimino Baravyko pavardės rasime teiginį, jog 1980 m. jis kartu su V. Vielium projektavo Nacionalinę galeriją, nors iš tikrųjų architektai projektavo tik Revoliucijos muziejų! Tai juk kažką sako apie mūsų kultūrinę vaizduotę. Gerai atsimenu, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, t.y. dar gerokai iki dabartinės rekonstrukcijos, pastatas jau buvo paskelbtas Nacionaline galerija (1993 m.), ten vyko išeivių parodos. Plačiai savo laiku buvo išgarsinta Vytauto Kašubos ekspozicija. Atsimenu ir kai kuriuos kitus renginius - pvz., budistų vienuoliai vestibiulyje dėliojo mandalą. Šis „pilkas“ tarpas tarp sovietmečio pabaigos ir 2009-ųjų (kai duris atvėrė NDG) kultūrinėje sąmonėje dabar neegzistuoja, akcentuojamas tik labiau egzotinis buvusio Revoliucijos muziejaus naratyvas.

Intriguojančių įvaizdžių, su pastatu susijusių pasakojimų kūrimas užsienyje neretai tampa muziejų (ir ne tik) rinkodarinės strategijos kryptimi. Galbūt ir mūsų muziejai turėtų pasukti šia linkme?

Ne tik muziejai, bet ir miestai šiandien populiarinami nuolat (per)konstruojant įvaizdį. Tam naudojamos ir įprastos viešų ryšių strategijos, taip pat kuriamos naujos legendos. Galima prisiminti kino filmą „Da Vinčio kodas“, kuriame įtemptas detektyvinis siužetas prasideda vaizdais Luvre: meno šventovėje vyksta ritualinė mirties scena. Ar galima būtų įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejus įgytų naują „aurą“, jei jo patalpos būtų parodytos nuotykiniame kino filme? Šiaip ar taip, tikslingas naratyvas ar intriga kai kuriems Vilniaus muziejams labai praverstų. Jau net nekalbu apie būtinybę intriguoti žiūrovą edukacinėmis programomis, jos tikrai neturi apsiriboti vien mokinių piešinių parodomis.

Paskaitoje kalbėdama apie kuriamas modernaus muziejaus vizijas teigėte, jog per daug jose fikcijų ir per mažai realios situacijos ištyrimo. Vis dėlto buvo nemažai investuota pinigų Guggenheimo muziejaus galimybių studijai atlikti. Kodėl, Jūsų manymu, investicijos nepasiteisino? Kaip apskritai vertinate pastarojo meto mėginimus keisti Vilniaus muziejinę situaciją?

Manau, kad Vilniaus planuotojai vis dar gyvena paviršutiniško mėgdžiojimo stadijoje. Nors esame matę „sėkmės istorijų“ svetur, vargu ar galime ką nors pasiekti vien tik tas istorijas reklamuodami ir retoriškai matydami savo miestą kaip regiono ar Europos lyderį (kaip tame reklaminiame filmuke „Vilniaus vizija 2015“, kuriame teigta, jog Vilnius tuoj tuoj atsidurs šalia tokių miestų kaip Niujorkas, Sidnėjus ar Paryžius). Vilniuje realybė tokia, kad už itin prastą Ermitažo-Guggenheimo muziejaus galimybių studiją buvo sumokėti pinigai, apie kuriuos kokia nors vietinė institucija galėjo tik pasvajoti. Paaiškinimai, kad didžiąją dalį tų pinigų mokėjo privatūs rėmėjai, atrodo juokingi - tokios kalbos kai ką pasako nebent apie realių ar tariamų rėmėjų „įžvalgumą“. Rengiant įvairius stambius projektus pasaulyje yra užsakomos galimybių studijos, dauguma jų „nugula į stalčius“, o pasitvirtina vienetai. Turbūt teko girdėti apie tai, jog Helsinkis ne per seniausiai taip pat užsakė Guggenheimo muziejaus galimybių studiją. Deja, vienas mūsų valdžios atstovas neseniai svarstė jau apie tai, jog netrukus gali prireikti „pagerintos“ Vilniaus muziejaus studijos, kuri detaliau papildytų pirmąją. Kitaip tariant, Vilniuje greičiausiai jau įsisąmoninta, kad įmanoma sudaryti veiklos regimybę vien periodiškai perkūrinėjant „strateginius popierius“.

Guggenheimas - bene dažniausiai minimas nesėkmingo muziejinio projekto Vilniuje pavyzdys. Gal tai lėmė pernelyg sudėtinga šio muziejaus struktūrinė „formulė“ - buvo deklaruojami ryšiai ir su Fluxus kolekcija, ir su mažai žinomais lietuvių avangardo reiškiniais, ir su pasaulinio garso žvaigždėmis, ir su žydų menininkais litvakais etc.? Vis dėlto ar tai vienintelis nepavykęs bandymas?

Taip, manau, tai lėmė pernelyg komplikuoti muziejaus tikslai. Tačiau tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Guggenheimo „įkaitu“ tapęs Jono Meko vizualiųjų menų centras, manau, yra nepavydėtinoje padėtyje. Mat Vilniaus 2007 m. nupirkta ir garsiai išreklamuota kolekcija nėra eksploatuojama - ji paslėpta Nacionaliniame dailės muziejuje. Ir nors pavieniai kūriniai kartkartėmis rodomi JMVMC parodose, yra netgi siunčiami, kiek man tek...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru