Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Monika Krikštopaitytė: Be įsipareigojimų
Nepriklausomas piešinių susibūrimas Nr. 5
Milda Brukštutė: Klausimai be atsakymų (2)
Olgos Generalovos „Publika“
Sigita Ivaškaitė : Ką ten veikia vyrai (2)
Anželikos Cholinos „Vyrai ir moterys“
Austėja Adomavičiūtė : Kovos laukas - namai (1)
Artūro Areimos „Sugrįžimas į dykumą“ KVDT
Mindaugas Bučinskas : Iš skėrių gyvenimo (2)
Rolando Atkočiūno „Skėriai“ KVDT
Kęstutis Šapoka: Keista kasdienybė (2)
Su menininku Gintaru Makarevičiumi kalbasi Kęstutis Šapoka
Gintaro Didžiapetrio kūryba galerijoje „Tulips & Roses“
Živilė Ambrasaitė : Dūzgiančios pievos (1)
Nomedos Saukienės tapybos darbų paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
Prasideda „Guten Film!“
Živilė Pipinytė: Proletarų sapnai
Nauji filmai - François Ozono „Rikis“
Jonas Ūbis: Amžinai jauni (6)
Krėsle prie televizoriaus
Tarptautinis Kauno kino festivalis
In memoriam
Anonsas
7MD informacija: Muzika Trakų pilyje (1)
Anonsas
Kronika
Prasidėjo Euroradijo muzikos savaitė

Živilė Ramoškaitė

Euroradijo koncertai iš Lietuvos buvo pradėti transliuoti 1996 metais. Gerai prisimenu „Klasikos“ programos redaktorių ir koncerto rengėjų jaudulį ir nerimą: kaip Euroradijo auditorija koncertą priims, kaip jį įvertins transliacijas stebintys tarptautiniai ekspertai? Praėjo geras dešimtmetis, ir šios transliacijos tapo ne mus pamaloninančiomis išimtimis, bet periodiškai vykstančiais renginiais, garbingai išlaikiusiais konkurencijos egzaminą.


Palyginę koncertus iš Lietuvos su Euroradijo koncertais iš kitų kraštų, ypač tokių, kurių likimas panašus į mūsų, turėtume galutinai pamiršti posovietinius kompleksus ir savo muzikinę kultūrą vertinti kur kas pozityviau. Turiu galvoje ne šios kultūros dalyvių ir jos reikšmę suvokiančios visuomenės dalies, bet prie valstybės vairo esančių pareigūnų požiūrį. Nuo jų požiūrio, o neretai ir malonės priklauso kultūrą palaikančių materialinių išteklių kiekis. Iki šiol ir šiaip itin kuklūs, šie ištekliai pastaruoju metu mažinami tiesiog drastiškai! Banalu ir sakyti, tačiau toks kelias gali nuvesti į kultūrinę dykumą, kokią kasdien eksponuoja komerciniai televizijos kanalai.

 

Valdžios vyrai diskutuoja apie konkurencingos ekonomikos sukūrimą, apie nepriklausomą energetiką, apie paramą verslui... Šiose liaudžiai skirtose kalbose net prabėgomis neužsimenama apie kultūrą, ypač muzikos, jau konkurencingą ir be papildomų milijardų. Tai reikėtų vertinti ir palaikyti. O gal per daug reikalaujame iš valdžios moterų ir vyrų? Pačių kultūros atstovų ir intelektualų nuomonė į platesnę viešumą jau kuris laikas nepatenka, nes visi komunikacijos kanalai užvaldyti naujųjų vadybininkų, susirūpinusių vien savųjų priemonių „verslumu“. O kad intelektualai į šiuos reikalus apskritai nesikištų, kaskart „iššaunama“ mintis, esą jie patys apleido savo pozicijas ir viešumoje reikštis nenori. Tiesą byloja patarlė: geriausia gynyba - puolimas.

 

Tokiame tad kontekste kultūros entuziastų pastangomis šeštadienį (rugsėjo 26 d.) prasidėjo Europos transliuotojų sąjungos Euroradijo 2009-2010 metų sezono projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė“, kurio metu įvairiose Vilniaus salėse įvyko ar dar įvyks šeši simfoninės, kamerinės, šiuolaikinės, senosios ir džiazo muzikos koncertai.

 

Pirmasis koncertas, sutapęs su simfoninės muzikos sezonų pradžia, buvo transliuojamas iš Nacionalinės filharmonijos. Kartu su gausiai susirinkusia publika jo klausėsi LRT radijo stoties „Klasika“ ir antrojo televizijos kanalo bei 14-os pasaulio šalių daugiamilijoninė auditorija. Šįsyk, greta Europos valstybių (Bulgarijos, Danijos, Estijos, Ispanijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos), bene pirmąkart koncertą iš Lietuvos išgirdo Jungtinių Amerikos Valstijų APM ir Australijos ABC radijo stočių klausytojai.

 

Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kolektyvo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko, kuriam šis sezonas jau 45-asis. Koncerto programą siekta susieti su Vilniaus miestu, jo istorija ir, žinoma, vilniečiais muzikais. Pradžioje skambėjo du lietuviški Vilniaus miestui dedikuoti kūriniai: Žibuoklės Martinaitytės (g. 1973) specialiai šiam koncertui Lietuvos radijo užsakymu sukurtas simfoninis opusas „Tūkstančiai durų į pasaulį“ ir Eduardo Balsio (1919-1984) Simfonija-koncertas vargonams ir orkestrui, kurio solo partiją atliko Renata Marcinkutė-Lesieur. Antrą programos dalį sudarė lietuvių interpretuojama prancūzų muzika: Camille'o Saint-Saenso Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 a-moll (solistas - Lietuvoje augęs ir kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenantis įžymus nūdienos violončelininkas Davidas Geringas) bei Paulio Dukas simfoninis skerco „Burtininko mokinys“. Sakytume, labai kontrastingi muzikos opusai, skatinę apmąstymus apie esamą ir dingusį Vilniaus miestą, Lietuvos kompozitorių mokyklos originalumą, muzikos atlikėjų meną bei jo ryšius su Europos tradicija.

 

Koncertą vedusi muzikologė Jūratė Katinaitė pristatė Lietuvos sostinę kaip savito likimo daugiakultūrinį miestą, kurį tarpukario lenkiškajame Vilniuje gyvenęs rašytojas Czesùawas Miùoszas įvardijo kaip semantinių nesusipratimų miestą. Buvo cituojamos polemiškos rašytojo mintys apie skirtingą lietuvių, lenkų, rusų, žydų istorikų požiūrį į Vilnių, apie du tarpukaryje niekaip nesusijusius Vilniaus miestus - lenkiškąjį ir žydiškąjį... Nesu tikra, ar poetiški Cz. Miùoszo apmąstymai miesto istorijos visai nežinančiam užsieniečiui suteikė aiškesnį vaizdą apie Lietuvos sostinę ir netapo dar vienu semantiniu nesusipratimu...

 

Tiesą sakant, įžanginius komentarus siekta susieti su Ž. Martinaitytės opusu, inspiruotu kaip tik Cz. Miùoszo, litvako Mošės Kulbako ir literatūrologo Mindaugo Kvietkausko tekstų. Kompozitorė trims kūrinio padaloms, atliekamoms be pertraukų, naudoja paantraštes (jas vertėjo nurodyti ir koncerto programėlėje) iš minėtų autorių kūrinių: pirmajai - „Semantinių nesusipratimų miestas“ (iš Cz. Miùoszo), antrajai - „Dingęs miestas“ (iš M. Kvietkausko), trečiajai - „Tūkstančiai durų į pasaulį“ (iš M. Kulbako poemos „Vilne“).

 

Ž. Martinaitytė po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stažavosi ir tobulinosi daugybėje šalių pas žinomus kompozitorius. Susipažinusi su įvairiomis komponavimo technikomis autorė sakosi vis tebeieškanti stiliaus. „Garsuose ieškau paslėptos prasmės, glūdinčios kiekviename šios visatos atome. Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį.“ (iš programėlės)  Ž. Martinaitytės kūrinyje galima atsekti įvairius Vilniaus istorijos tarpsnius nuo žilos senovės iki XX a. tragedijų. Tai išreiškiama nuolatinėmis nedidelių garsinių segmentų grandinėmis ir energingais ritmiškai artikuliuotais ištisinio vyksmo epizodais. Intensyvus šių darinių judėjimas kuria savitą, sakytum, „atvirą“ veikalo formą, kuriai kontrastą sudaro statiška vidurinė kūrinio padala („Dingęs miestas“). Kūrinio ga...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru