Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Iš skėrių gyvenimo


Rolando Atkočiūno „Skėriai“ KVDT


Mindaugas Bučinskas

Share |
Dainius Svobonas (Fredis), Daiva Rudokaitė (Dada) ir Antanas Kurklietis (Tėvas).
Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo
„Menų spaustuvėje“ rodytų Kauno valstybinio dramos teatro spektaklių - Biljanos Srbljanovič „Skėrių“, statytų Rolando Atkočiūno, ir Bernard'o Marie Koltêso „Sugrįžimo į dykumą“, režisuoto Artūro Areimos, - centre atsidūrė žmonių susvetimėjimo, pašlijusių santykių ir griūvančio gyvenimo tema.


„Skėriuose“ aprašomas kelių šeimų gyvenimas, persmelktas kartų konflikto, išvagotas susvetimėjimo žaizdų. Kaip skelbiama spektaklio programėlėje, ši serbų dramaturgės pjesė įvertinta vienu iškiliausių Europos teatriniu apdovanojimu - „Naujosios teatro realybės“ prizu.

 

Režisierius Rolandas Atkočiūnas spektaklyje nenutolsta nuo pjesės diktuojamos situacijos. Iškreipti, bet dažnoje šeimoje priimtini vaikų ir tėvų santykiai, jaunystės ir senatvės priešpriešos sklando po sceną skėrių metafora, naikindamos dvasingumą, pagarbą ir meilę, - visa, kas šiandienos chaose tapo retenybė. Dramaturgė ir režisierius išdidina žeminančius, nepagarbius žmonių tarpusavio santykius. Jaunesniems tėvų priežiūra tampa šlykščiausia veikla, nepakeliama našta, o skirtingų „socialinių sluoksnių“ mėginimas bendrauti ar susikalbėti sukelia nervinę įtampą. Tėvai žaloja savo vaikus netinkamai juos auklėdami, šeimyninė ir socialinė atskirtis auga, vienatvė verčia užsidaryti savo kiaute ar bėgti nuo praeities.

 

R. Atkočiūnas nė vieno iš veikėjų nesmerkia ir nė vieno neužjaučia - parodo, kad visi klysta, nebemoka būti kartu, nenori taisyti praeities klaidų. Ir kartu stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp konflikto dalyvių, teigdamas, kad susikalbėti, būti artimiems vis dėlto galima. Kai Fredis (Dainius Svobonas) ir jo sesuo Dada (Daiva Rudokaitė) nusprendžia atsikratyti sergančio tėvo (Antanas Kurklietis), išveža ir palieka jį pakelėje, tėvui grįžus namo režisierius „fiksuoja“ Fredžio pasikeitimą. Šioje bene gražiausioje ir jautriausioje spektaklio scenoje, kai sūnus apiplauna tėvo kojas, gali įžvelgti sukrečiančią biblinę asociaciją.

 

Greitas spektaklio ritmas neleidžia ilgėliau stabtelėti prie paskirų situacijų, kurių kiekviena siūlo vis naują karčios gyvenimo tiesos dozę. Įtakingas televizijos veikėjas (Liubomiras Laucevičius) pasinaudoja jį įsimylėjusia grimuotoja Nadežda (Inesa Paliulytė), mylima duktė Žana (Vilija Grigaitytė) atstumia pas ją atvykusią motiną (Milė Šablauskaitė), vienišas senyvas Profesorius (Petras Venslovas) ieško paguodos susitikime su grimuotoja, ką jau kalbėti apie nėščios žmonos ir savivaliaujančios dukters terorizuojamą Milaną (Sigitas Šidlauskas).

 

Spektaklio metu nuolat pasigirstantis lietaus pliaupimas tarsi antrina pratrūkstantiems spektaklio veikėjams. Dialogus pertraukiantys aplinkos garsai, regis, sustiprina, paryškina veikėjų nesusikalbėjimą ir kartu su gyvai Augustino Rakausko ir Neringos Nekrašiūtės atliekama Gorano Bregovičiaus muzika bei dainomis ne tik sujungia atskiras spektaklio scenas, bet ir tiksliai perteikiajo atmosferą.

 

Veiksmo vieta nuolat kinta: namai, kavinė, gatvė. Vietos pasikeitimą nurodo ne dekoracijos (scenografė Vilma Dapkienė), o garsai: kavinėje skamba muzika, gatvėje pliaupia lietus. Susidaro įspūdis, kad aktoriai tarsi sproginėja nuo vidinės veikėjų įtampos, išsiliejančios kaltinimais, priekaištais, įtarinėjimais. Grimuotoja Nadežda, savo šeimoje nerandantis vietos Milanas, medikė Žana, Fredis, - visi jie pilni bandomų tramdyti emocijų. Bene ryškiausias, nuosekliausias čia - Dainiaus Svobono vaidinamas Fredis, kuris šlykštisi sergančiu tėvu, niekina nuo tėvo priežiūros dėl nėštumo išsisukinėjančią seserį Dadą, bet kartu yra nepraradęs nuoširdumo ir jautrumo. Tiesa, pasiekdamas aukščiausius emocinių „iškrovų“ taškus, aktorius kiek supaprastina, nublankina kuriamą charakterį. Susidaro įspūdis, kad svarbūs tik išrėkti išgyvenimai, o ne gilus ir skausmingas jų suvokimas.

 

Srbljanovič dialogai išrašyti kasdiene, buitine kalba. Žodžių nuogumas ir agresyvumas verčia režisierių ir aktorius rinktis beveik natūralistinį vaidybos būdą, kai kuriose scenose peraugantį į atvirą šaržą. Tokia perdėm paryškinta vaidyba kartais erzina ir neįtikina, bet kartu suteikia personažams naujų spalvų. Pavyzdžiui, nėščia Dada tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tipiška ir nekalta miesčionė - jos „pažeidžiama“ padėtis yra jos ginklas manipuliuoti vyro ar brolio jausmais ir tapti šeimoje vienvalde šeimininke. Tiesa, jai ant kulnų jau lipa tokia pat įnoringa duktė.

 

Kol jaunesnieji laukiasi, senieji miršta. Spektaklio finalu tapusios triukšmingos naujagimio krikštynos užgožia tylią ir vienišą seno žmogaus mirtį. Jaunoji karta, stebima nuo skėrių išsivadavusių mirusiųjų, lieka scenoje, kad suvoktų šią atskirtį, suprastų tėvų ištartus žodžius: ne mirtis, o senatvė yra didžiausia kančia.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02

Versija spausdinimui

Komentarai

uJPRPkgO, 2012-01-08 13:06

Wow! That's a rlaely neat answer!

Milda, 2009-10-02 18:22

Nejaugi ta Europos "naujoji teatro realybė" tokia atgrasi?Tik tokia "realybė" pelno visus apdovanojimus...Bjauru.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti