Be įsipareigojimų
Visai neseniai Lietuvoje viešėjęs ir kelias viešas paskaitas skaitęs kairysis italų filosofas ir sociumo kritikas Franco (Bifo) Berardi įsitikinęs, kad problemų, su kuriomis dabar susiduria ekonomikos krizės ištiktas pasaulis, sprendimai nepriklauso ekonomikos sričiai. Filosofo kalboje raktinis žodis buvo „saviorganizacija“, o vertę jis siūlė nustatinėti ne materialiu įkainojimu, o patiriamo malonumo, prasmės, džiaugsmo, aistros kiekiu. Todėl buvo dar smagiau susidurti su praktine šio teiginio iliustracija Vilniuje - „Nepriklausomu piešinių susibūrimu Nr. 5“, kuris, pasirodo, vyksta jau penktus metus iš eilės.
Šiemet į neįpareigojančią vieno Užupio namo erdvę suėjo menininkai Dainius Liškevičius, Paulina Pukytė, Gintaras Makarevičius, Jurga Barilaitė, Linas Jablonskis, Kostas Bogdanas ir Kostas Gaitanži. Dar smagiau, kad vienos dienos susiėjimas įvyko paraleliai su ilgai rengtu ambicingu Šiuolaikinio meno centro X Baltijos tarptautinio meno trienalės „Miesto legendos“ projekto atidarymu. „Nepriklausomas piešinių susibūrimas Nr. 5“ visiškai be streso ir...
|
Keista kasdienybė
Gal galėtumėte papasakoti apie pastarųjų kelerių metų savo kūrybinį gyvenimą ir kūrybinę geografiją? Kiek man pavyko „sužvejoti“ informacijos, esate dažnas įvairių Europos galerijų projektų dalyvis.
Iš esmės taip, bet dauguma projektų, kuriuose dalyvauju, nėra galeriniai, susiję su kūrinių pardavimu. Tai yra tarptautinės parodos, organizuojamos kuratorių, ne galerininkų. Yra galerija Paryžiuje (Galerie Schleicher&Lange), kuri rūpinasi mano kūrybos sklaida.
Visos mano parodos Lietuvoje buvo labiau susijusios su ŠMC veikla. Susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu ŠMC ieško naujų žmonių, jaunų menininkų. O Europoje manimi domisi turbūt...
|
Paroda „Parodos“, arba Refleksija kvadratu
Gintaras Didžiapetris yra vienas sėkmingiausiai karjeros laiptais kylančių jaunosios kartos menininkų Lietuvoje; dėl šios priežasties jo kūryba susilaukia kaip reta emocingų ir kontroversiškų vertinimų, išsakomų tiek oficialiojoje rašytinėje, tiek neoficialiojoje sakytinėje Lietuvos meno kritikoje.
Keliuose G. Didžiapetriui skirtuose straipsniuose jo kūriniai analizuojami remiantis psichoanalitinėmis teorijomis (neatsitiktinai - būtent psichoanalitinėje meno kritikoje labiausiai priartėjama prie kūrėjo asmens), nesiginčiju, taikliai išryškinant kai kurias jo strategijas (Neringos Černiauskaitės straipsnyje „Moteriškumo kaukė ir paslapčių draugija“ kalbama apie mistifikaciją, Monikos Krikštopaitytės „Sunku patikėti, bet pabaiga laiminga“ - apie...
|
Dūzgiančios pievos
Nomeda Saukienė. „Užstalė I, II“. 2009 m. Jau antrus metus gyvuojantis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ gimė siekiant suaktyvinti dabartinę kultūrinę sklaidą Lietuvoje. Skirtingose istorinėse vietose rotacijos principu rengiamomis parodomis ne tik siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos dvarų istorinį ir kultūrinį paveldą, bet ir norima padėti šiuolaikiniams menininkams surasti erdvę, kurioje jie galėtų pristatyti savo naujausius kūrinius. Parodos vyksta ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Trakuose, Anykščiuose, Raudonėje ir Kelmėje, o viena iš baigiamųjų projekto ekspozicijų bus parodyta Klaipėdoje.
Šiuo metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia vienos iš devynių šiais metais projekte dalyvaujančių menininkų Nomedos Saukienės tapybos paroda, kur eksponuojami nauji 2008-2009 metais sukurti darbai. Menininkė, nekeisdama tematikos ir išraiškos priemonių, toliau plėtoja pasirinktą kūrybos kryptį. Besikeičiančių metų laikų spalvos, šešėliais nuslenkančios nuotaikos, kartais gaivališka, kartais rami gamta - visa tai būdinga ir paskutinėms...
|
|