Iš esmės taip, bet dauguma projektų, kuriuose dalyvauju, nėra galeriniai, susiję su kūrinių pardavimu. Tai yra tarptautinės parodos, organizuojamos kuratorių, ne galerininkų. Yra galerija Paryžiuje (Galerie Schleicher&Lange), kuri rūpinasi mano kūrybos sklaida.
Visos mano parodos Lietuvoje buvo labiau susijusios su ŠMC veikla. Susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu ŠMC ieško naujų žmonių, jaunų menininkų. O Europoje manimi domisi turbūt todėl, kad jau susiformavęs tam tikras mano filmų pobūdis. Galbūt ir dėl tam tikro mentaliteto.
Kalbate apie posovietinį mentalitetą?
Na taip, gal geriau sakyti - rytų europiečio mentalitetą
Kita vertus, kuriant kiekvieną filmą man yra labai svarbi struktūra, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai yra vienas esminių filmo pranešimo pateikimo elementų. Ir kiekvienam filmui ieškau ypatingos struktūros. Tai darau ne tiek dėl jos pačios, bet todėl, kad labai gilinuosi į medžiagą, ilgai montuoju ir tai atsiranda kaip naujas kūrinys - žingsnelis mano paties kūryboje.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šiuo metu „Vartų“ galerijoje rodomą filmą „Sibiro testamentas“, kiek žinau, dar rodytą Paryžiuje ir R. Jurėnaitės kuruotoje parodoje Rygoje?
Spalio mėnesį „Sibiro testamentas“ dalyvaus Londone vyksiančiame projekte „The Filmic Conventions“, dabar rodomas šiuolaikinio meno parodoje Šveicarijoje.
„Sibiro testamentas“ - asmeniškas kūrinys, nes ištremti buvo mano tėvai. Nuo vaikystės girdėjau tuos pasakojimus. Prieš dešimt metų - mano tėvas tada jau sunkiai sirgo - pas jį atėjo brolis, aš paprašiau, kad jie papasakotų apie tremtį. Viskas savaime išsivystė, aš pasistačiau kamerą, jie pradėjo pasakoti. Daugiau pasakojo dėdė.
Montuojant reikėjo tą medžiagą trumpinti, daug ko atsisakyti, bet kas liko - tas liko. Ilgą laiką su tuo nieko nedariau.
O vaizdinė filmo dalis?
Filmuota medžiaga man pakliuvo į rankas 2004 metais. Pradėjau bandyti „klijuoti“ sovietinio laikotarpio fragmentus. Mano tėvai irgi taip pat švęsdavo - giminės, filmas su Čarliu Čaplinu, valgių stalas… Ir ta svetima filmuota medžiaga tapo nebesvetima. Ir supratau, kad tai yra tarsi du poliai, iš kurių susideda mano suvokimas. Viena vertus, girdėjau pasakojimus, nors tėvai nerodė jokių nuotraukų, neturėjau jokios vaizdinės medžiagos, bet, žinoma, viskuo tikėjau. Kita vertus, pradėjau suvokti, kad yra Sovietų Sąjunga, kuri mano tėvą, jo brolį, močiutę ištrėmė, bet mes gyvenome toje sistemoje, šventėme šventes... Taigi, tokia keista kasdienybė.
Apie ką yra filmas „Žiemos paralelės“, kuris Lugano kino festivalyje laimėjo pagrindinį prizą?
Tai filmas apie keturis žmones. Kai pradėjau dirbti su šituo filmu, viena iš pirmų mano aplankytų vietų buvo gyvūnų globos centras. Pagalvojau, kad būtų įdomu ten filmuoti žmogų - vieną dirbančio žmogaus dieną. Rinkausi personažus pagal darbo specifiką - nuolatinę dramą. Pavyzdžiui, vieni žmonės palieka, numeta gyvūnus - šuniukus ar kačiukus, kiti vos ne verkdami pasiima dingusius savo augintinius ir tos emocijos nuolat tvyro...
Kitas personažas buvo internato mokytoja, dirbanti su vaikais iš asocialių šeimų. Taip pat filmavau merginą, socialinę darbuotoją, dirbančią Pabradės pabėgėlių stovykloje. Ir dar vienas personažas - vairuotojas, kuris po avarijų išveža automobilius iš įvykių vietų. Visą žiemą filmavome su Audriumi Kemežiu. Prifilmavom trisdešimt valandų ir iš to padariau vienos valandos filmą.
Skaičiau interviu su Jumis „Emisijos“ kataloge, kad Jums, bent tuo metu, kuriant dokumentiką, buvo svarbus „nesikišimo“ principas. Ar tas principas dar yra aktualus? Pavyzdžiui, „Sibiro testamentą“darėte jau šiek tiek kitaip?
Kai pradėjau kurti filmus 1999 metais, bandžiau, kaip italų neorealistai, „pasiimti“ kuo daugiau tikrovės, tokios, kokia ji yra, kiek tai įmanoma, nemeluojant, nesimuliuojant - laukti, išlaukti, kada žmonės užsimiršta, kad yra kamera, elgiasi natūraliau. Bet vėliau, daug laiko praleidęs montuodamas, supratau, kad vis tiek „simuliuoju“, nes reikia mokėti parodyti ir tą „tikrumą“, kad jis atrodytų tikras. Ir, kalbant sąžiningai, jei jau pradedi karpyti, montuoti, ką jau kalbėti apie pačią kino mediją, - tai tiek to ir „tikrumo“... Žinoma, man tie dalykai svarbūs, tiesiog dabar gal kitas etapas ar suvokimas. Patirtis išryškina kitus aspektus.
Pratęsiant kalbą apie „etapus“, prisiminiau ŠMC kuruotą „Emisijos“ solo parodų ciklą, mūsų vietiniame meno lauke prigijusią ir sėkmingai tebefunkcionuojančią„Emisijos“ kartos sąvoką. Šiuo ciklu jūsų karta buvo tarsi oficialiai įteisinta ir savotiškai pakylėta į kokybiškai kitą lygį. Ar Jums pačiam tas solo projektas tapo kuria nors prasme etapinis?
Nežinau. Manau, kad tai vis dėlto labiau susiję su ŠMC veikla ir ŠMC padėjo savotišką tašką, o ne patys menininkai.
Filmas, kur vaikai žaidžia karą („Vaskiči“), kurtas Leipcigo parodai, kurios koncepcija buvo - kaip kalba kuria tikrovę. Man buvo labai svarbu, kad vaikai „besišaudydami“ visą laiką ginčijasi, kas ką nušovė. Visas žaidimo veiksmas yra paremtas tik žodiniu susitarimu. Kai vaikai nebesutarė, jie ir nebežaidė, žaidimas iširo.
Leidote „režisuoti“ patiems vaikams?
Vaikai „prirežisavo“ labai daug, bet aš iš to nieko neįdėjau. Kai pradedu filmuoti, pirmiausia man yra svarbu susidraugauti, įgyti pasitikėjimą. Nenoriu nei tyčiotis, nei kaip nors „pakišti“ ir tai stengiuosi paaiškinti. Tuos vaikus irgi vieną kartą nufilmavau, parodžiau jiems nufilmuotą medžiagą ir komentavau, sakiau, kokius akcentus sudėliosiu. Jie pasakė, kad „mes galim geriau“... Bet to, kad jie žaidė ir pradėjo ginčytis, niekas nerežisavo, taip atsitiko savaime. Tuo metu buvo atvažiavę kuratoriai ir pakvietė su tuo filmu sudalyvauti projekte Leipcige. Be to, „Vaskiči“ apkeliavo labai daug svarbių parodų Europoje, tarp jų Tarptautinis kino festivalis La Rošelėje, Prancūzijoje, „Instant Europe“ Villa Manin šiuolaikinio meno centre, Italijoje.
Ar užsienio kuratoriams egzistuoja jūsų karta kaip visuma? Kiek žinau, dalyvauji projektuose užsienyje su Deimantu Narkevičiumi, Egle Rakauskaite, Audriumi Novicku, Svajone ir Pauliumi Stanikais, kitais savo kartos kolegomis. Ar kviesdami į projektus kuratoriai suvokia jus kaip glaudžiai susijusią visumą, panašiai kaip mes, ar tam daugiau įtakos turi jūsų personalijos atskirai?
Manau, kad užsienio kuratoriams sukurtas mūsų kartos apibrėžimas nėra labai svarbus. Žinoma, yra tam tikras kartų požiūrio į tam tikrus dalykus skirtumas, santykis su istorija ar panašiai. O kai daromos didelės parodos Vakaruose ir kviečiamas visas „paketas“ menininkų, tai - savotiška „Europos susivienijimo“ tendencija. Įvyko daug tokių madingų parodų, kurių vienos buvo stipresnės, įdomesnės, labiau intelektualiai argumentuotos, kitos - labiau turistinės.
Tai yra greitas ir žiaurus procesas, nes menininkų atranka - specifinis dalykas. Menininkų yra begalė ir informacija sunkiai prasmunka. Na, ne tiek sunkiai, bet reikia ieškoti, „kapstyti“, labai daug apžiūrėti. Ir jei menininkas yra labiau „apšviestas“, jį lengviau pastebėti, lengviau pasiekti. Kita vertus, toks autorius yra tam tikras garantas, nes labai nedaug kuratorių nori rizikuoti ir eksperimentuoti su menininkais. Tai mano požiūris.
Ar tebedėstote VDA?
Taip.
Ir kokia, Jūsų akimis, dabartinė jos padėtis?
Esu dviprasmiškoje situacijoje, nes tapytojams dėstau vadinamąjį tradicinį piešimą ir skulptoriams tokį piešimą, kurį vadiname „idėjų pateikimu“ ar „idėjų artikuliavimu“. Tai yra visai kas kita. Skulptoriai, sakyčiau, drąsiau žiūri į tuos dalykus ir teisingai daro. O kas iš to išeina, priklauso ne vien nuo mokyklos.
Yra ir kultūrinė terpė, kurioje gyvename, galų gale yra terpė, kurioje jauni žmonės formuojasi prieš ateidami į VDA. Nemanau, kad Dailės akademija gali būti visiškai autonomiška sala. Dėstau daugiau nei dešimt metų, jaučiu, kai būna stiprus kursas, su studentais paprasta susikalbėti, jie imlūs. O būna tokių, kurie po tų trejų ketverių metų taip ir nesupranta, ką jiems dėsčiau, ką norėjau pasakyti.
Ar neketinate grįžti prie tapybos?
Aš tapau. Turiu krūvas piešinių. Bet būna, kad kokius tris mėnesius nenupiešiu nė vieno. Apskritai tam, kad iš tikrųjų ką nors pasakytum tam tikroje medijoje, kad ir tapyboje, reikia daug metų. Darydamas filmus tik dabar pradedu suvokti svarbius aspektus, kurių be patirties niekaip nesuprasi ir nepadarysi.
Ačiū už pokalbį.
Parengė Kęstutis Šapoka
* * *