Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jonas Vytautas Bruveris: Vytauto Landsbergio čiurlioniana(3)
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejui artėjant
Monika Krikštopaitytė: Bažnyčios drabužio kvapas(13)
Anjos Westerfölke projektas „Susitikimų vieta“ vizitiečių Jėzaus širdies bažnyčioje
Jolanta Marcišauskytė: Duoklė Kaunui (2)
„Prospekto“ fotografijos galerijoje - Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Kaunas pro autobuso langus ir...“
Keli klausimai Valentinui Masalskiui
Danutė Gambickaitė: Sukeisti peizažai (8)
Paroda „Flic en Flac“ galerijoje „Kairė-dešinė“
Pianistės pedagogės Irenos Šabūnaitės jubiliejui
Audronis Liuga: Kas jiems miškinis? (1)
Erico Lacascade'o „Dėdė Vania“
Krėsle prie televizoriaus
Gintaro Varno ir Erico Lacascade'o premjeros

Rasa Vasinauskaitė

Amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas savo knygoje „Vakarų kanonas“ („The Western Canon“, 1994) vadina Shakespeare'ą Vakarų literatūros kanonu. Teoretiko argumentai remiasi Shakespeare'o dramaturgijos atvirumu neribotoms interpretacijoms, jos savumu bet kokiam laikui ir tautai, bet svarbiausia - jo veikėjai yra tokios kintančios ir pačios save kuriančios, tokios psichiškai paslankios asmenybės, kad tampa mūsų pačių analizės instrumentu.


Pats blogiausias šekspyriškas spektaklis, anot Bloomo, suvaidintas blogiausių aktorių ir pastatytas silpno režisieriaus, pranoks geresnį Ibseno ar Moliêre'o pastatymą, nes mus sukrės Shakespeare'o tekstas ir jo žodžio menas - toks svarus ir tikras, tarsi būtų ne sukurtas, o gyvuotų kaip kažkas pirminio ir amžino. Ir keistas dalykas - kanono centre stovi autorius, kaip žmogus buvęs pats pilkiausias, be jokios ypatingos biografijos, tarsi užsiėmęs veikėjų kūrimu būtų užmiršęs „kurti“ save.


Naujausiame savo spektaklyje „Šekspyriada“ Gintaras Varnas mėgina užduoti klausimą: kas buvo Shakespeare'as? Ar galėjo vienas žmogus sukurti tokias skirtingas pjeses, taip įvairuoti siužetus? Klausimas pakimba ore, bet spektaklis patikina - taip, galėjo. Tad ar taip svarbu, kas parašė, jei parašyta dabar yra tapę nenuginčijamu kūrybinės laisvės, improvizacinio polėkio ir teatrinės žaismės pavyzdžiu - juk Shakespeare'o tekstai buvo skirti ne skaityti, bet vaidinti. Skirti teatrui laikyti veidrodį prieš gamtą, kur kiekvienas kala savo individualų likimą, kiekvieno drama yra nepakartojama, kiekvienas kalba savo individualiu balsu. Šis Shakespeare'o pjesių ypatumas, jų stilistinis savitumas yra unikalus, tad bandyti įspėti autorystės paslaptį atrodo viliojantis, bet ir bergždžias sumanymas. Žinoma, produktyvus tiek, kiek įkaitina aistrą pačiam prisimatuoti Shakespeare'o veikėjus, patirti jo žodžio skalsą - nerti į jo pasaulį ir per jį pažinti savo.

 

Dar viena Varno paskata - grąžinti Shakespeare'ui jo barokiškumą. Galima būtų sakyti, kad šis dramaturgas ne tik artimas barokui, bet paruošia dirvą jo gimimui ir tolesnei raidai. Tiksliau - Shakespeare'as atsiduria epochų sankirtoje, išlaisvinančioje gamtos ir žmogaus kūrybinį stichiškumą. Tokie pereinamieji epochų periodai kartojasi nuolat, ir neatsitiktinai paskutinieji XX a. dešimtmečiai įvardijami ne tik kaip postmodernizmo, bet ir neobaroko estetikos laikas. Tad gal šios minties paakintas Varnas leidžiasi per Shakespeare'o pjeseskaip per epochas, pradėdamas savo spektaklį XVI a. pabaiga ir baigdamas mūsų dienomis? Pradėdamas „sapnu“, teatro iliuzijos kerais, kad po truputį tą iliuziją sugriautų vis dramatiškesniais paskirų veikėjų likimais?..

 

„Šekspyriadą“, rodomą Jaunimo teatro scenoje ir Gintaro Varno kurtą kartu su Jaunimo bei savo teatro „Utopia“ aktoriais, sudaro keturios Shakespeare'o pjesės: „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Ričardas II“ ir „Makbetas“. Viena į kitą tarsi pynė įsiliejančias jas sujungia viso spektaklio metu „senstančios“ trys „Makbeto“ laumės. Spektaklio „rėmas“ - Slajaus iš „Užsispyrėlės sutramdymo“ prologo „sapnas“: kaip tikrą gyvenimą jį prieš Slajų suvaidina komediantai, Lordo įsakyti „neperžengti gamtos ribų“. Šitaip „Šekspyriadoje“ Varnas primena apie „Hamletą“...

 

Žiūrint „Šekspyriadą“ neapleidžia jausmas, kad visos keturios Shakespeare'o dramos yra sujungtos kiek dirbtinai. Nelygios jas vaidinančiųjų jėgos, vaizdinis ir plastinis sprendimas - sujungtos į „keturias už vieno kainą“, jos tarsi prašosi suvaidinamos kaip atskiri spektakliai. Deja, tapusios vieno dalimis, priverstos taikytis, o tai ne visoms į naudą. Komedijų ir jaunųjų užduotas greitas tempas trukdo įsigilinti į vyresnių vaidinamas tragedijas. Kupiūruotos visos tik užkabina intrigos mechanizmą, tad aktoriai priversti forsuoti, o žiūrovai - patys susikurti trūkstamas fabulos grandis. Išties gali susidaryti įspūdis, kad Shakespeare'as buvo puikus komediografas, bet jo tragedijoms yra ko prikišti: „Makbetas“ atrodo pernelyg patosiškas ir dekoratyvus, „Ričardas II“ - pernelyg daugiažodis ir sentimentalus. Prieštaringą įspūdį dar labiau sustiprina režisieriaus sureikšmintos ir, sakytum, tuščiai brangų sceninį laiką švaistančios laumės, atliekančios ir spektaklio „vedėjų“, veiksmo pagalbininkių, ir jungties tarp scenos ir žiūrovų vaidmenį. Tiesa, galima režisierių pateisinti - jis kaip nėrėjas mezga spektaklį iš skirtingų siūlų, vieniems leisdamas susidėlioti į raštą, kitus palikdamas kaip akcentą, ir juodi laumių „siūlai“ regisi apkraštavę ir komedijas, ir tragedijas. Šie kraštai, kaip ir veiksmo nenutrūkstamumas, tai vienos, tai kitos istorijos tolydus įpynimas, juolab skirtingų teatro priemonių (dramos, lėlių, šešėlių) naudojimas, sukuria barokinę spektaklio architektoniką. Kitas klausimas - kiek ji šiuo atveju tikslinga? Ar „Šekspyriada“ netampa ir kompiuterio, kurį visą spektaklį su savim nešiojasi laumės, klavišų spaudinėjimu, leidžiančiu greit ir daug sužinoti apie Shakespeare'ą, bet nesuteikiančiu galimybės į jį įsiklausyti ir įsižiūrėti? Beje, Bloomas išskiria Shakespeare'ą kaip autorių, kurio veikėjai „sukuria save kaip meno kūrinį“ mokėdami į save įsiklausyti ir su savimi kalbėtis. Gaila, kad „Šekspyriadoje“, iš dalies primenančioje ir studentiškų darbų baigiamąjį vakarą, stinga tam laiko.

 

Vis dėlto Varno spektaklis vertas dėmesio. Visų pirma tuo, kad kiekviena Shakespeare'o pjesė čia bandyta spręsti jai tinkamu būdu, ieškant ir randant jei ne naują interpretacijos briauną, tai netikėtas raiškos priemones. Labiausiai išbaigtos - gal todėl, kad smagiausiai ir taikliausiai suvaidintos - „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Užsispyrėlės sutramdymas“. Pirmojoje režisierius susitelkia į jaunų įsimylėjėlių ketveriukės nesusipratimus, sukeltus fėjų karaliaus Oberono ir jo pagalbininko Pako burtų, antrojoje - į Petručijaus (su)tramdomą Katariną. Abiejų veikėjai atrodo atkeliavę iš XX a. 6-7 dešimtmečių ir savo kostiumais, nežabotu elgesiu, vaizduotės polėkiu, kibirkščiuojančiais emocijų ir ironijos protrūkiais Shakespeare'o teatrališkumą primatuoja šio laiko gyvenimo teatrališkumui. Tiksliau - „Vasarvidžio nakties sapnas“ beveik virsta „skraidančių durkl�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru