Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Laisvoji tribūna
In memoriam
XIII tarptautinis akordeono muzikos festivalis
Nauji filmai – Alejandro Amenábaro „Agora“
Krėsle prie televizoriaus
Paroda „Vyriška tekstilė“ galerijoje „Artifex“
Sigita Ivaškaitė : Prisidengti teatru(5)
Keletas minčių po Gintaro Varno premjeros „Publika“
Skelbimas
Mintys apie Lietuvos meno kritiką dailėtyrininko jubiliejaus proga

Monika Krikštopaitytė

Jo tekstus mokame atmintinai (angliškai būtų net tiksliau – by heart – širdimi), nes juos skaitydavome, o ne tik apžiūrėdavome. Tai akivaizdu iš pacitavimo kiekio. Kaskart laukdavo nuotykis, išradinga kalba. Nors dabar pagalvoju, kad anaiptol su visomis jo interpretacijomis taip aklai nebesutikčiau, gal net drįsčiau pasakyti, kad dabar jau kai kur susierzinčiau dėl tėviškos autoriaus povyzos ir visada (tada ir dabar) sukikenčiau vėl atrasdama Andriušio mėgstamą mergaitišką jaustuką – ak. Bet A. A. tekstą būtinai perskaityčiau. Ir vėl, matyt, viskuo patikėčiau, nes gerai rašančiais tikima.

 

Visos mes maždaug vienodai kreivai žvelgiame į jubiliejinius minėjimus... Ir Andriušis, jau matau, metasi į šalį vengdamas privalomos, kad ir kokia ji būtų nuoširdi, panegirikos. Todėl vertinga laikau Jūsų mintį Alfonso jubiliejaus progą panaudoti kaip akstiną diskusijai apie Lietuvos dailės kritiką. Pradėsiu nuo Alfonsui būdingo įžvalgų poreikio: kokia būtų pirmučiausiai į galvą ateinanti įžvalga apie meno kritiką dabar?

 

Iš savo pusės paskubomis vardinčiau tokius pastebėjimus: meno kritikės/ai išjaunėjo; daug mažiau dėmesio skiriama kalbos formai (tolstama nuo literatūros, krypstama prie žurnalistikos); kyla poreikis, matosi pastangos patraukti populiariąją minią; vizualėjančios terpės (internetas) skurdina rašymo raumenį; kritikos laukas išsiplėtė, dažnai daugiau rašalo liejama ne apie meną, o apie kultūros politiką, institucijų veiklas. Minimi pastebėjimai, išskyrus kalbos silpnėjimą, gali būti tiek naudingi, tiek kenksmingi. Tik gana aišku, jog būti kritike/u anaiptol nebėra statuso pozicija. Tai kur tada rašymo paslaptis?

 

Rasa Butvilaitė: Mano tyrinėjimų dirvonai – architektūros istorija, bet gan uoliai skaitau ir dailės kritikos tekstus. Darau tai bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirma, apsilankius parodoje netveriu smalsumu palyginti savo pastebėjimus su profesionalų įžvalgomis, lyg ir „pasitikrinti“ savo pačios nuovoką apie dabarties meno procesus. Antra, įdomu stebėti dailės kritikų „gildijos“ narių darbus. Juk daugelis jų – Vilniaus dailės akademijos absolventai, tad profesinės meistrystės pagrindų sėmėsi toje pačioje terpėje, perėjo reiklius A. Andriuškevičiaus paskaitų ir seminarų „koštuvus“. O kadangi pati esu tos institucijos absolventė, t. y. ir buvusi A. Andriuškevičiaus studentė, žinau jo keltus reikalavimus dailės kritikos tekstams. Tad intriguoja stebėti, kas ir kaip tas pamokas išmoko. O jis diegė, jog dailės kritika – ne tik dailės kūrinio išnarstymas, jo „aromato“ pagava, bet ir naujo – verbalinio kūrinio sutvėrimas. Todėl šios rūšies tekste ypač svarbi ir kompozicija, ir raiškos arsenalas, ir įvairūs „prieskoniai“, suteikiantys savito „aromato“ (A. A. mėgstamas žodis). Tiesą sakant, A. Andriuškevičiaus tekstai ir jo pamokymai man išlieka savotišku dailės kritikos etalonu. Galima iki jo „netraukti“, galima jį pranokti. Rašant galvoje dažnai nuaidi Andriuškevičiaus nurodymas: tekstas neturi būti „numegztas tarsi lygus megztinis (toks – nuobodus)“, reikia „įmegzti kokį intriguojantį raštą ar kitą spalvą“, kad įsipliekstų intriga, sukirbėtų turinio nervas.

 

Plečiasi šiuolaikinės dailės temomis tekstus skelbiančių leidinių, tikėtina – ir skaitytojų, ratas. Tačiau kiekybės augimas nereiškia kokybinio progreso. Daug straipsnių, pristatančių dabarties dailės įvykius Lietuvoje orientuojasi į platų skaitytojų ratą; tad tokių tekstų misija – ne „tikroji“ kritika, bet veikiau meno ir su juos susijusių renginių populiarinimas, kartais kritikams tenka savotiškas gido vaidmuo. Dažnas mano pažįstamų ar draugų, kurių profesija nesusijusi su menu, pasigiria lankęsis parodoje, nes apie ją perskaitė kokiame dienraštyje ar naujienų savaitraštyje.

 

Laima Kreivytė: Meilė menui yra manija. Jos išpažinėjai yra maniakai. Beprasmiška juos gydyti, bet įdomu stebėti. Bevaikščiodama Jeruzalėje aptikau sąsiuvinį, kuriame buvo aprašyti tokio stebėjimo rezultatai. Stebėtojo vardas – Alfonsas. Stebimojo – Andriuškevičius. Toliau pateikiu ištrauką iš mėgėjiškos (Goethe’s prasme – aistringai mėgstamos) „ligos istorijos“: „Andriuškevičius yra lietuviškas Rolandas Barthes’as, kuriantis teksto malonumą. Jis gyvena kalboje, tiksliau – tarpe tarp dviejų kalbų: poezijos ir dailės. Rašo dūmais ir kalbasi su savimi. Šiuolaikinės dailės šamanas, išmanantis ne tik naujausius, bet ir seniausius užkeikimus. Navako „plytą“ paverčia duonos kepalu užkalbėjęs Radausku. Reabilituoja abu teptuko galus gėrėdamasis Vaitiekūno tapyba ir diskredituoja boksuodamasis su Barilaite. Turi polinkių, bet pats nelinksta. Prisimena, kur stovėjo (Leninas?). Mėgsta skaičiuoti iki trijų (33, 66, 72 ir t.t.). Nustatė, kad „moterys savo svajas audžia“, o „vyrai savo godas drožia“.

 

Pirmasis Lietuvoje kuravo konceptualią parodą („Mitas dabarties lietuvių tapyboje“, 1988 08 12 – 09 19, Vilniaus dailės parodų rūmai), Sąjūdžio laikais „dieną ir naktį“ budėjo prie tapybos. Diagnozavo Lietuvos dailės seminonkonformizmą, deromantizavimą, mitiškumą, metafiziškumą. Tikras „Šiaurės Atėnų“ švyturys ir menotyrinikų kalvis, pa…“

 

Toliau, deja, stebėtojo užrašai išsilieja. Į balą puolęs... Ėjau Jeruzalės takais iš paskutiniųjų bandydama įminti – o gal sušokti? – tą „pa“. Patranka, parakas, pankas, palei-stuvis padebesiuos? Pamišęs pasakotojas, pavertęs pokalbį svarbiausiu kritikos žanru – pokalbį su savimi, menininku, kritiku, kultūriniu kontekstu, struktūralizmu, Greimu, Foucault, Grigoravičiene. Taip, bet…

 

Kažkas prasprūsta pro dūmų uždangą – formos, kurios veržiasi iš pakelės ir bando tapti mašinomis, paukščiais, medžiais. Bet netampa. Nes ėjimą į miestą ar parodą Andriuškevičius iškeitė į „Rudeninį pasivaikščiojimą“, kur svarbiausia – procesas, tik jokiu būdu ne tikslas, ne „kur“, „kada“, „kaip“. Procesas, kai išjungiama (ar „prigesinama“) rega, uoslė ir ypač protas...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru