Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
LMTA dainavimo katedros studentai G.F. Händelio operoje „Kserksas“
Vieno aktoriaus teatro festivalis Kaune
Kauno valstybinio muzikinio teatro gastrolės Vilniuje
Algimantas Kalinauskas (1923–2010)
Oratorija „Žana d’Ark ant laužo“
Donato Brandišausko fotografijų paroda UNESCO galerijoje
Danutė Gambickaitė: Kilpos abiejose pusėse(1)
Paroda „Jeigu tu žinai, kad čia yra ranka...“ Šiuolaikinio meno centre, vitrinose, mieste
Justina Augustytė: Sentimentai(1)
Zsófi Pittmann tekstilės paroda „Nykštukai, grybai ir 3D Jėzus“ galerijoje „Artifex“
Jonas Ūbis: Tautos akis(1)
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Gražiai supakuota grėsmė(2)
Naujas Atomo Egoyano filmas „Kloja“
Živilė Pipinytė: Amžinas Robinas Hudas(1)
Kilnusis plėšikas kino istorijoje
Kronika
Gegužės 21–27
Martos Vosyliūtės paroda „Sekta“ Vilniaus geležinkelio stoties II aukšto salėje

Monika Krikštopaitytė

Šalia užhipnotizuotų nuolat kursuoti traukinių ir jų keleivių galingose cemento sunkumo erdvėse vykstančios personalinės parodos pavadinimas sutampa su brandžiausio joje esančio kūrinio pavadinimu – „Sekta“.

 

Galima nujausti, kad sektos (uždaros žmonių grupės su savais įsivaizdavimais) idėja yra vienaip ar kitaip aktuali ir daugybei kitų menininkės kūrinių. O darbų čia tikrai daugybė – kitaip tariant, tai išsamus Martos Vosyliūtės, kaip aktualios menininkės, prisistatymas. Tyčia sakau „aktualios“, nes „šiuolaikinio menininko“ etiketė, mano supratimu, jau įgavo tam tikrą klišinį suvokimą, siejamą su Šiuolaikino meno centro veikla bei turintį visą komplektą atstumiančių asociacijų, pavyzdžiui, painus, kvepiantis manipuliacija, nesuprantamas, kitaip nei Martos kūryba. Todėl labai gerai, kad menininkė prisistato alternatyvioje, savitą erdvės estetiką (atšiauri, didžiulė) turinčioje neinstitucinėje aplinkoje. Geležinkelio stoties erdvių dydis, beje, yra tikras iššūkis, ypač personalinei parodai rengti. Vosyliūtės drąsą galima paaiškinti tik tuo, kad ji yra baigusi scenografijos studijas ir turi didžiulę patirtį suvaldyti gigantiškus mastelius.

 

Vadinti Martos kūrybą aktualia yra ir daugiau priežasčių. Menininkė pasisako įvairiais aktualiais klausimais. Pavyzdžiui, ji tiesiai ir atvirai kritikuoja Vilniaus architektūrinio veido pakitimus. Su vardais ir pavardėm (iš oficialių šaltinių) įvardija miesto žalojimo akibrokštus – Valdovų rūmai, bjauriausiu išrinktas pastatas, kad ir kaip tai būtų ironiška, stovintis greta Architektų sąjungos, ir kt. Kūrinyje „Kalendorius“ Vosyliūtė ironiškai išreiškia sveiką susierzinimą žiniasklaidos priemonių spaudimu, vertimu nuolat keistis ir demonstruoti tam tikras – konkrečiu momentu madingas – asmenines savybes (keisk spalvą, būk draugiškas, būk sveikas, būk kontekste ir t.t.). Menininkė, kaip asmuo, tai sąmoningai ir kategoriškai atmeta, savo pasirinkimą formuluodama ne tik kūriniu, bet ir į lozungus (gerąja prasme) panašiomis pastabomis, iškabintomis greta kūrinių. Su autore galima nesutikti, bet gebėjimą kalbėti be užuolankų ir kalbos laisvės teisės įgyvendinimą dera gerbti.

 

Akivaizdu, kad Marta Vosyliūtė yra labai raštinga, nes kietai sukalto teksto yra daug, jis yra prisodrintas meistriškai panaudotų citatų ir aliuzijų į kitus aktualius įvykius, meno kūrinius ir diskursus. Tačiau tai nėra tekstai literatūrine prasme. Tokia kalbos logika ir jos apipavidalinimo formatas veikiau yra atėjęs iš internetinio bendravimo aplinkų („Facebook“, elektroniniai laiškai). Pilna žargono, kuris literatūroje būtų tarša, čia padeda iki minimumo sumažinti atstumą su potencialiu žiūrovu. Martos kalba ištraukta iš kasdienybės, reikli, dažnai ironiška ir šmaikšti, naudojanti kreipinį „tu“. Ji taip pat ir rituališka. Ne kartą tekstas užbaigiamas žodžiais „taškas“ arba „amen“. Tekstas dalyvauja ir tiesiogiai kūriniuose. Tapybos darbų serijoje, kur reflektuojamas Gitenio Umbraso kūrinys ant Neries krantinių prie Žaliojo tilto (užrašai „Aš tave (širdelė)“, „Ir aš tave (širdelė)“), originalus tekstas keičiamas priešingomis žinutėmis, taip išreiškiant savo asmeninį santykį su abstrakčių jausmų deklaracija. Savo logika ši darbų serija yra ekspresionistinio pobūdžio – išorinis vaizdas perleidžiamas per savo emocijas konkrečiu momentu ir pateikiamas perkreiptas kaip kokiame Roberto Wiene’s filmo „Daktaro Kaligario kabinetas“ scenovaizdyje. Greta eksponuojamoje tapybos darbų serijoje su oro balionais, kaip svajingo lėtumo, palaimingo kybojimo ore simboliais, menininkė perleidžia vaizdus per pozityvesnes emocijas, tačiau irgi neprarasdama kritinio proto aštrumo, kuriuo žiūrovui teikiamas ne tik vizualus, bet ir tekstinis malonumas.

 

Kaip jau minėjau, paroda didelė, išsami. Joje yra labai įvairaus kalibro ir formato kūrinių – nuo visai minimalistinių dedikacijų („Ne balta, ne Škėmos, ne drobulė“), stiprių asmeninių estetinių patyrimų (Goyos „Nuoga macha“ ir tėvo nuotraukų sąšauka), ironiškų ritualų (savadarbiai kulto objektai), socialiai kritiškų kūrinių sistemų pristatymo bei nuorodų į aktualijas („Kalendorius“, tapyba apie garsųjį Arvydo Šliogerio pareiškimą, kad merginos turi skaityti mezgimo vadovėlį, tapyba apie karinių bazių suterštą gamtovaizdį) iki labai išbaigtos konceptualios instaliacijos „Sekta“, kur pateikiama individuali palaimos versija.

 

Atskira salė, skendinti prietemoje, skirta švieslentėms, kur rodoma nuotraukų serija su vienuolėmis, ekstaziškai žaidžiančiomis krepšinį. Nors prie įėjimo yra pateikta autorės kūrinio interpretacija, man pasirodė, kad čia svarbiausia – jausmas (pasigamina tik individuliai), o ne kontekstai. Po nemažo kiekio ironijos, pykčio ir kitų absoliučiai sveikų reakcijų į aplinką kūriniuose iš kitų salių, instaliacija, pavadinta „Sekta“, parodos kūne veikia kaip „hepiendas“. Ninos Simone daina „Feeling good“ lėtai ir užtikrintai ima keisti nuotaiką į išsipildymo, kaip koks netikėtai atėjęs palengvėjimas po audros. O nuotraukų turinys atmeta visas „privalomas“ laimės aplinkybes. Vienuolė – moteris be vyro. Žaidimas – ne darbas, ne karjera. Tampa labai aišku, kad palaima ateina iš niekur. Iškart, kai anuliuojamos pretenzijos. Tai ne receptas, bet pagautas momentas, kuris yra grynas.

 

Paroda nuveikia didelį vidinį darbą ir galiausiai apdovanoja katarsiu. Tai ne meno scenos teatras, o aktualus ir asmeniškas pokalbis. Jei tai būtų „Facebook“, dabar paspausčiau mygtuką „Like“ („Patinka“).


Paroda veiks iki gegužės 31 d.

Vilniaus geležinkelio stoties II aukšto parodinė erdvė dirba kasdien 11–19 val.


...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru