Galima suprasti, kad tas absoliutus prisitaikymas, susiliejimas su kitu ir teikia Klojai pasitenkinimą. Mergina yra prostitutė, o filmo „Kloja“ („Chloe“, JAV, Kanada, 2009) režisierius Atomas Egoyanas savo kūriniuose visada tiksliai formuluoja pagrindinę tezę. Pagrindinės jo kūrybos temos – yranti, mele skendinti šiuolaikinė šeima ir erotiškos perversijos, padedančios atskleisti sudėtingą žmogaus prigimtį.

Todėl jis nevengia provokuojančių, labiau trileriui būdingų siužetų: pagrindinis „Felicijos kelionės“ (2000) personažas – serijinis žudikas, „Šviesaus rytojaus“ (1997) šeimos drama prasideda tragiška dukrelės mirtimi, „Egzotikos“ (1994) ar „Tikro melo“ (2005) personažai nuo filmo pradžios panardinami į nerimą žadinančią atmosferą. Ne išimtis ir „Kloja“. Filmas yra prancūzės Anne Fontaine 2003 m.

„Natali“ perdirbinys, bet Egoyanas akcentuoja ne pikantišką situaciją, kai žmona, norėdama patikrinti, ar vyras jai ištikimas, pasamdo prostitutę, kad ši jį sugundytų. Išeities situaciją jis nuo pat pradžių apgaubia artėjančios tragedijos nuojauta. Drama vyks tarp žmonos Ketrin ir netikėtai prie jos prisirišusios jaunos prostitutės. Liamo Neesono suvaidintas muzikologas Deividas yra tik Ketrin abejonių katalizatorius. Ginekologė Ketrin (Julianne Moore) negali susitaikyti su tuo, kad sensta, kad nesimyli su vyru taip dažnai kaip jaunystėje, kad jų nebesieja kiekvieną gyvenimo akimirką persmelkiantis artumas. Tą nepasitenkinimą ji sau bando paaiškinti vyro neištikimybe.

Julianne Moore didvyriškai demonstruoja savo raukšles, vis dar puikų, bet senstantį kūną. Ji tikrai gera aktorė, bet scenarijus pernelyg lėkštas, kad patikėtum Katrin drama, kuri prasidės susitikimu su Kloja (Amanda Seyfried) prabangaus restorano tualete. Erotinis žaidimas, kurį žaidžia Kloja, pernelyg paprastas. Tačiau Ketrin grimzta į įtarimų liūną vis gilyn, kol įvyksta netikėta atomazga. Nors ją galima nuspėti iš pat pradžių, geras tonas reikalauja, kad recenzijoje tai nebūtų įvardyta, nes antraip žiūrovas nepajus kruopščiai suplanuoto jaudulio.

Kita vertus, ir pats režisierius yra sakęs, kad filmas pirmiausia yra apie tai, ko ieškome kitame žmoguje. Jei pabandysime šią tezę pritaikyti filmui, bus akivaizdu, jog meilės esmė – noras kitame žmoguje pirmiausia matyti save. Juk apie tai ir filmo pradžios Klojos monologas. Bet Ketrin atrodo, kad jos vyro ir Klojos ryšys yra toks, koks tarp jų su Deividu išnyko, – tai nepraeinantis geismas, jaunas kūnas, dvasių artumas. Abejoju, ar Kloja jai primena ją pačią. Šis alogiškumas iš paskos traukia ir kitus filmo alogiškumus bei gana dirbtinę ir visiškai iliustratyvią sūnaus liniją. Matyt, režisierius ir pats suvokia, kad personažai, švelniai tariant, gana sąlygiški, todėl pabaigoje net bando ironizuoti. Bet garsioji Hitchcocko „Svaigulio“ herojės šukuosenos plaukų sruoga paskutiniuose filmo kadruose visiškai nelimpa prie gana vienprasmiškos Ketrin. Pastangos postmodernistine citata pabrėžti situacijos dviprasmiškumą atrodo lyg iš visai kito kino.

Po filmo „Araratas“ (2002) apie Egoyaną kalbama vis rečiau, jis vis labiau tolsta nuo ankstyviesiems filmams būdingo autorinio stiliaus. „Kloja“, ko gero, yra režisierių ištikusios kūrybinės krizės įrodymas. Jei iš anksto nežinočiau, kad filmą sukūrė Egoyanas, ilgai svarstyčiau, kas yra jo režisierius. Tokių „galanteriškų“ filmų, kur kiekviename kadre šmėkščioja madingi interjerai, kostiumai, aukštakulniai bateliai, brangios rankinės, dabar daug. Jie dažniausiai skirti moteriškai auditorijai, turi sutaikyti jų svajones ir tikrovę, dar patvirtinti, kad jų troškimai yra visai legalūs ir priimtini. Todėl juo labiau nesuvokiama dar viena ir visai nepaslėpta „Klojos“ ištarmė apie tai, kad moters erotizmas visada kelia grėsmę.

„7 meno dienos“ Nr.20 (896), 2010-05-21