Su Barto vardu siejamas posovietinio lietuvių kino lūžis, kuris pasireiškė įvairiai: ir gamyboje (1989 m. Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą lietuvių kino studiją „Kinema“, kurioje buvo sukurti ir pirmi lietuviški bendros gamybos filmai), ir tarptautiniu pripažinimu (pasaulinės Barto filmų premjeros vyksta Kanų, Venecijos, Berlyno kino festivaliuose), bet pirmiausia idėjiniu ir estetiniu šio kino atsinaujinimu. Barto filmai skatino lietuvių kiną keistis, suteikė impulsą naujai kartai, deklaruojančiai kitokį požiūrį į nacionalinę kinematografiją ir jos vertybes, pradėjo polemiką su istoriškai susiklosčiusiu lietuvių kultūros konservatyvumu.

Kartu su Bartu į lietuvių kiną atėję kūrėjai – Audrius Stonys, Valdas Navasaitis, Arūnas Matelis, kitaip nei dauguma ankstesnių kinematografininkų, jau buvo miesto vaikai. Kartu su jais lietuvių kine atsirado ir naujas herojus - miesto marginalas, amžinas klajūnas, vienišas ir nerandantis prasmės, ieškantis namų šiame benamių pasaulyje. Neatsitiktinai ankstyvuosiuose šios kartos filmuose akcentuojama tuštuma - tuščios erdvės, apgriuvę namai, nesuvoktų baimių ir aistrų išsekinti žmonių veidai.

Šarūnas Bartas gimė 1964 . Prieš įstodamas į Maskvos valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), Bartas jau buvo pripažintas kino mėgėjas, spėjo nusifilmuoti daugiaserijiniame televizijos filme „Šešiolikmečiai“ (1985, rež. Raimundas Banionis).

Pirmasis Barto filmas - dokumentinė juosta „Praėjusios dienos atminimui“ - buvo sukurtas 1990-aisiais, visos sovietų imperijos lūžio metais. Tačiau Bartas niekad nesiekė rodyti išorinių neišvengiamų politinių ir socialinių permainų apraiškų. Filme „Koridorius“ jis iš labai toli fiksuoja dramatiškus 1991-ųjų sausio įvykius, prie parlamento deginamus laužus, susirinkusius žmones, demonstracijas. Bet Barto filmai tiksliai atskleidžia pototalitarinės erdvės žmogaus būseną - skausmingai juntamą laiko lūžį.

Filme „Namai“ nuskambėjusios frazės - „Esu laisvas ateityje, nes ji neegzistuoja“, „Nežinau, kas yra dabartis, nes ji išnyksta pernelyg greitai. Nežinau, ar ji apskritai egzistuoja“ - paradoksaliai tiksliai nusako ne tik Barto filmų idėjas, bet ir jų estetiką. Pirmiausia tai - tylos kinas. Pasak Barto, „žodžiai tik parazituoja vaizdus“. Todėl režisierius beveik atsisako tradicinės dramaturgijos ir dialogų, jo filmų siužetas tarsi brėžiamas punktyru, jis nėra toks svarbus kaip veidai, peizažai, gestai, būsenos, iš kurių režisierius ir kuria savitą savo filmų pasaulį.

Barto filmuose svarbiausias yra vidinis peizažas, kelionė į save, mitologizuota erdvė, kurios laikas (dar vienas paradoksas) fiksuojamas dokumentiškai tiksliai. Tačiau kartu šie filmai labai tiksliai apibrėžia režisieriaus išgyvenamą laiką, nes apibendrinimai kyla iš konkrečių realijų - nykstanti Sibiro tautelė („Mūsų nedaug“) ar Afrikos kontrabandininkai („Laisvė“), Kryme besislapstą vagišiai („Septyni nematomi žmonės“), miestu vaiduokliu virtusiame Kaliningrade atsidūrę draugai („Trys dienos“) yra neatsiejami nuo konkretaus istorinio laiko. Bartas garbina autentiškumą, jis dažnai kviečiasi neprofesionalus. Šių žmonių veidų ir sielų „faktūros“ paryškina keistą išnykimo, griuvimo, net degradacijos grožį, kuris iškyla Barto filmuose. Gal taip pasireiškia didžiosios kultūros ilgesys, kurį Josifas Brodskis kadaise pavadino idealios metropolijos ilgesiu?

Ir vėl paradoksas, bet būtent aštrus tekančio, prabėgusio, nebesugrąžinamo laiko pojūtis ir suteikia Barto filmams keisto monumentalumo, archetipiškumo. Tai pabrėžia ir Barto taip mėgstami ilgi statiški kadrai, lėtas filmo ritmas, montažas kadro viduje ir tobulos mizanscenos, dažnai išnykstanti riba tarp dokumentinio fiksavimo ir vaidybinio kino. Barto filmuose visada įdomu stebėti keistą vaizdų transgresiją - nuolatinį realistiškai nufilmuotų vaizdų, kasdieniškų gestų, žodžių nuotrupų ir žvilgsnių virtimą gryniausios prabos metafizika ir poezija, gyvenimo skeveldrų ar akimirkų tapimą amžinybe.

Statišką kadrą Bartas pripildo montažo „nepažeistu“ laiku, kai ekrano laikas dažnai sutampa su realiu.

Kartais atrodo, kad laikas Barto filmuose tampa realybės pakaitalu, jos substitutu. Todėl dėsninga, kad kiekviena simboliška Barto kelionė - nesvarbu, ar į Sajanus, ar į Afriką, ar į prisiminimų koridorių, tampa ir jo apmąstymais apie kino esmę, jo prigimtį ir ribas. Bartas nebijo eksperimentuoti, delsti, būti šalia kino ar gyvenimo, juk jis sąmoningai pasirinko kino autsaiderio likimą. Kartais jo filmų tenka laukti ilgai. Taip atsitiko ir su naujausiu, prieš kelerius metus pradėtu „Lisabona 02“. Bet laukiant visada galima sustoti ir atsigręžti atgal, prisiminti kadrus ir būsenas, praėjusį laiką. Būtent tam ir skirtos retrospektyvos.

Živilė Pipinytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.19 (848), 2009-05-15