Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Prenumerata galios nuo vasario mėnesio.
Kalendoriniams teatro metams baigiantis
Valdas Gedgaudas: Kalėdiniai parodymai(6)
Bendradarbiaujant su redakcinėmis struktūromis
Kas išliko atminty po prabėgusių teatrinių metų
Helmutas Šabasevičius: Tikintis atsinaujinimo
Baleto metai
Pokalbis su Vitu Karčiausku
Tomas Pabedinskas : Naujos istorijos(1)
Kaip aprašyti fotografijos dabartį
Tradicinė anketa
Tapome informaciniais narcizais
Gary Oldmanas apie „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“
Nauji leidiniai
Krėsle prie televizoriaus
Gruodžio 23 – 29
Gruodžio 23–29 d.
Gruodžio 23–sausio 1
Gruodžio 23–sausio 1
7 MD: Parodos
Gruodžio 23 – sausio 1

Agnė Narušytė

Vieną rytą lengvai ir neatsakingai snigo. Neatsakingai, nes šitaip kruopščiai surinktos snaigių figūros nusileidusios į miestą išnykdavo nė kiek nepridengdamos vakarykštės dienos nuovargiu pasruvusių šaligatvių, nuo lapkričio lietaus vis dar neišsipagiriojusios žolės, ant suolo miegančio valkatos, šunų išmatų – nieko. Danguje – iš lėto krentanti begalybė, žemėje – viskas kaip visada. Ruda. Dabar, kai rašau, yra likęs tik to vaizdo prisiminimas – oras po truputį šąla, jau galima čiūžtelėti per balas, bet sniego kaip nėr, taip nėr.

 

„O, kad Kalėdoms pasnigtų!“ – vakar išgirdau, kaip Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų viena kitai atsiduso valytojos. Pažvelgiau pro langą į Botanikos sodą – nieko. Čia mano galvoje pradėjo suktis vienas užmirštas filmas. Tiksliau – jo pabaiga. Nuo darbų ir nemeilės nusikalusi moteris, nebesugalvodama, kaip nuo despoto vyro išgelbėti save ir vaikus, jiems sumigus, Kalėdų proga atsuka dujas. Bet staiga ji mato – už lango sninga. Puola visus žadinti, atidaro langą, užsuka dujas ir sako visa švytėdama: „Žiūrėkit!“ Kokia laimė. Baltos Kalėdos. Sniegas išgelbėja kokias dešimt gyvybių. Suteikia vilties. Dabar gyvenimas bus kitoks. Kodėl tie balti šalčio kąsneliai tokie galingi? Argi ne keista?

 

Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!

 

Bet kodėl taip reikia, kad snigtų būtent per Kalėdas? Juk ir šiaip – šventė. Ar nevertėtų pataupyti naujo, ką tik iškritusio sniego toms pustamsėms dienoms, kai nebus nei mirgančių lempučių, nei angelais aplipusių eglių, nei pasakų apie dovanas nešantį senį, nei prie vieno stalo susirinkusių kūnų šilumos?

 

Ne, taip nieko neišeis. Reikia efekto. Nėra lengva pajusti, kad Kalėdos – kai kas daugiau nei leidimas prisivalgyti ir svaigti nuo pat ryto. Ir gauti krūvą nereikalingų, bet mielų daiktų. Per daugybę metų ritualas nusidėvi. Pasimeta jo prasmė. Kažin dėl ko čia mes... O štai ant žemės nusileidęs sniegas gali kilstelėti sielos likučius aukštėliau. Vėl nekalta balta Lietuva. Kaip nuotakos suknelė. Dar nesutepta iš šaukšto iškritusiais burokais. Be to, Kalėdos – stebuklų metas. Taip skelbia reklama ir kitos manipuliavimo masine sąmone priemonės. Todėl reikia, kad sniegas retušuotų stebuklą kuriantį mechanizmą. Šventės paveikslėlyje neturi matytis, kaip virš galvų iškelti darbininkai sušalusiais pirštais kabina lemputes ir raudonas žvaigždes ant stulpų. Kaip privalomai nuo popierių atitraukti biurokratai slankioja po parduotuves tikėdamiesi, kad bent ten pavyks įsivaizduoti kitų žmonių norus. Kaip naktimis paskubomis baigiami epochiniai darbai, už kuriuos reikės atsiskaityti fondams ir ministerijoms. Kaip virtuvių tropikuose mamos išdarinėja silkes, smulkiai pjausto virtas morkas ir bulves, kepina svogūnus, vos spėdamos viską dėlioti į dvylika indų. Kaip šaligatvius brauko namo tempiamų eglių viršūnės. Kaip rinkodaros vadybininkai posėdžiuose tariasi, kokiomis nuolaidomis dar labiau mus visus suvilioti. Kaip greitai kasininkės ima prekes nuo konvejerio ir skenuoja brūkšninius kodus – pypt, pypt, pypt... Kaip Centriniame pašte šaižiai žvygčioja kartonines siuntinių dėžes viena po kitos klijuojanti juosta. Kaip lėktuvai urmu gabena vienas kito nepažįstančius, bet labai glaudžiai supakuotus emigrantus namo... Iškrenta sniegas – ir nieko nebuvo. Miestą uždengia balta staltiesė. Galima patikėti, kad Kalėdos yra tikros.

 

Sniego mitas stiprina Kalėdų mitą. Juk negimė Jėzus gruodžio 25 dieną. Ir visos kitos detalės toje istorijoje buvo sugalvotos vėliau, kad vaizde atsirastų įtampą kuriantis prieštaravimas – kad kruopščiai nutapytame visuotinio nejautrumo peizaže suspindėtų beribės meilės ženklas. Kasmet kartojamas pasakojimas reikalingas, kad paaiškintų, kodėl reikia vėl susitikti visiems susipykusiems ir nesikalbantiems. Reikia, kad kažkas sugrįžtų į tą vietą, kuri lieka tuščia kasdienybėje. Kokią vietą? Nežinau. Tik jaučiu, kad ji yra, ypač tomis dienomis, kai visa erdvė ir laikas susiprojektuoja į žemės plokštumą ir nekintantį atstumą tarp darbo ir namų. Kai laikas žymimas televizijos serialais, o pokalbiai apie jų herojų kančias nustelbia mintis apie savus nepriteklius ir nesutarimus su artimaisiais. Nufilmuotos istorijos tampa aktualesnės už patį gyvenimą, kurį geriau gyventi vaizduotėje. Ar kartais nėra taip, kad Kalėdos yra metas, kai galima legaliai grįžti į tą vaikystės būseną, kai įsivaizduojamas gyvenimas buvo toks pats realus, o gal net tikresnis už tikrąjį? Vaizduotės piešinius lengviau kurti ant baltos sniego drobės nei ant kasdienybės grindinio, kur per daug pažįstamų detalių.

 

Kaip tyčia, šiais, jau beveik pasibaigusiais metais ne kartą patyriau, kad skirtumas tarp vaizduotės ir tikrovės gali būti visai nedidelis. Kartais net nepastebimas. Arba jo visai nėra, nes kai kurie nutikimai pasidaro itin p...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru