Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Ištremtieji, išsilaisvinusieji


Kalendoriniams teatro metams baigiantis


Rasa Vasinauskaitė

Share |
„Miranda”. D.Matvejevo nuotr.
Nekyla ranka rašyti apie praeinančius teatro metus be dar vienos premjeros. Šįvakar LNDT rodo Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymą“, suintrigavusį ne tik tema, bet ir netikėtu pristatymu, surinkusiu žurnalistus ir smalsuolius Vilniaus oro uoste.

Stengiuosi nepasiduoti reklaminiams triukams, bet jaučiuosi lygiai tokia pati jų įkaitė kaip ir tie, kurių dėmesį dar rudens pradžioje apšaudė trys grėsmingi naująjį LNDT sezoną žadantys stendai. Vienas jų, be abejonės, buvo skirtas „Išvarymui“, apie kurį dabar, prieš premjerą, skelbiama: „Ten didesnės galimybės nebūti“. Gražus Londono atvirukas, kurį laiko nuo darbo sudiržusios rankos pajuodusiom panagėm... Laukiant dar vieno mito nuvainikavimo, atrodo, neįmanoma sudėlioti visų taškų ant i. Juolab kad, žvelgiant į 2012-ųjų pradžios LNDT repertuarą, matyti po intensyvaus starto grįžtantis normalus, jei nesakyti silpnokas, kvėpavimas – vaidinami ankstesnių sezonų spektakliai.

 

Man šie kalendoriniai teatro metai siejosi su naujai atrastomis senomis temomis. Jų ne taip jau ir daug – krizė, atskirtis, desperacija, įsisukusios į gyvenimo kasdienybę ir paveikusios žmonių santykius, tapatybę, būtį. Tik šįkart ir kasdienybė, ir santykiai turi labai aiškią laikinę ir geografinę apibrėžtį – viskas vyksta ne šiaip sau, bet su mumis, kurie štai jau du dešimtmečius tempiam paskui save praeities naštą. Ivaškevičius sako savo pjesėje panaudojęs lietuvių emigrantų Londone kalbą tokią, kokia yra – tos kartos, kuri maždaug prieš dvylika metų buvo jaunimas. Ši kalba atkeliavo „iš tos praeities“...

 

Koršunovas statė Shakespeare’o „Audrą“, o pastatė „Mirandą“ – žiaurią pasaką apie neįgalią mergaitę, užaugintą tėvo, kuris ją auklėjo ir pažindino su pasauliu, skaitydamas šią pjesę. Visad mėgstantis įvesti žiūrovus į savo spektaklio kontekstą, režisierius prieš premjerą paaiškino – tai disidentinė sala Sovietų Sąjungoje, į šią salą ištremtas kūrėjas, intelektualas. Pirmosios aliuzijos akivaizdžios – režisierius ir dailininkas Dainius Liškevičius restauruoja ankštą sovietinį kambarį, pilną knygų ir daiktų, šeimininkas gaudo antena radijo bangas, nespalvotas televizorius transliuoja „Vremia“ ir „Gulbių ežerą“, o jo prikaustyta prie fotelio nebyli duktė bando atkartoti balerinos plastiką. Mergaitė taps Miranda, pavirs Arijeliu, pašoks, išsilaisvinusi iš savo kokono-kūno, bet iki to turės patirti visus įmanomus išbandymus – prievartą, išdavystę, kančią, kuriuos jai vis ruoš tėvas, apsišarvuodamas kantrybe, užgerdamas degtinės ir pats suvaidindamas svarbiausius „Audros“ personažus.

 

Žiūrėti „Mirandą“ nėra lengva, turbūt ne ką lengviau ją vaidinti, aktoriams Airidai Gintautaitei ir Povilui Budriui kuriant nebe vaidmenis, o tarsi vaikščiojant pasąmonės ašmenimis. Koršunovas savo spektakliuose dažnai naudoja „uždraustą techniką“ – atgrasius, brutalius vaizdinius ar ausį rėžiančius garsus, pritvinkusius kažin kokios infernalinės jėgos. Čia ši technika iškalbinga – ji įneša įtūžio, pasipriešinimo ir savęs įveikimo gaidą, kuri įprasmina ne tik šio vienišiaus, bet apskritai kūrybos-audros aktą, kai svarbi tampa kiekviena aplinkos ar po ranka pakliuvusi detalė, įkaitinta sąmonė nevaržomai nuklysta į tolimiausius vaizduotės pasaulius, o šiam aktui pasibaigus neišvengiamai ateina mirtis.

 

Lietuvoje, kitaip nei užsienyje, „Miranda“ nesulaukė įvairesnių interpretacijų, nors būtent šiuo spektakliu režisierius priartėjo prie menininkui itin jautrios temos – kokias mirandas ir kaip sukuria ištremtieji. Ir tas sovietinis kambarys neatsitiktinis – per jį Koršunovas nuklysta į savo vaikystės, jaunystės laikus, Prosperui suteikdamas anuometinio keistuolio pavidalą. Išvyto, išduoto, pažeminto žmogaus, kurio galvoje dūzgia to laiko herojų frazės ir kurį kankina šekspyriškiems nusikaltimams prilygstanti patirtis. „Miranda“ apglėbia tikrovę ir svajonių, sapnų pasaulius, kur sapnai vis tiek yra stipresni – realizmą iškreipia teatrinis siurrealizmas, ir supranti, kad ši ištrėmimo sala, šis tirštas atpažįstamų (ar supažindinančių) daiktų kambarys nėra vien istorinė nuoroda. Tai mitinė atminties teritorija, persmelkta trauminio patyrimo. Traumas galima sublimuoti, atmintis – atšiauri, bet vis tiek yra vienintelė priebėga tam, kas ją turi. Prosperas kuria Mirandą iš savo traumų ir atminties, per ją išlaisvina savo sielą.

 

***

 

Apsivalymo motyvai, Jono Jurašo žodžiais tariant, būdingi tiems šiųmečiams spektakliams, kuriuos statė vyresni režisieriai. Ir turbūt nieko keista – kai kas svarbaus liko neišsakyta, neatverta, kas susiję būtent su ta traumine atmintim. Ne todėl, kad spektaklį būtų norima paversti istorijos pamoka, o greičiau tam, kad jis sužadintų kitokį atpažinimo jausmą. Aristotelis tai vadino anagnorisis – perėjimu nuo neišmanymo prie pažinimo, kuris suteikia naują žinojimą. Jurašas Kauno dramos teatre stato jaunos suomių autorės Sofi Oksanen „Apsivalymą“ apie moterį, kuri pasirašo sesers ištrėmimo nuosprendį; Kauno kamerinis teatras vaidina Daivos Čepauskaitės „Dieną ir naktį“ – pjesę apie susipynusius žydų ir lietuvių likimus ir neužgyjančią holokausto žaizdą; Aidas Giniotis su „Atviro rato“ komanda (auto)biografinius pasakojimus paverčia biografinėmis realių žmonių, susidūrusių su karo tikrove, istorijomis. Galbūt toks atsisukimas atgal kai kam gali sukelti ironišką šypsnį, bet kiekvienas šių menininkų į klausimą „kodėl“, manau, atsakytų kaip Čepauskaitė: „Todėl, kad esu lietuvė, todėl, kad tai mūsų visų istorija, ir todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje.“

 

Prie šių spektaklių priskirčiau ir Rolando Atkočiūno „Hanana, kelkis ir eik“, ir Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“ – dėl tos pačios „man ne tas pats“ priežasties. Atkočiūnas ir scenografas Martinas Vilkaris rusų dramaturgo Germano Grekovo pjesės veikėjus apgyvendina skurdžioje ir pabrėžtinai natūralistinėje aplinkoje – kaimo troboje, kur miegama, valgoma, geriama, sergama, mirštama ir karštligiškai skaitomos knygos. Režisierius pakeitė veikėjų vardus ir vietovardžius lietuviškais, tuo papiktindamas Panevėžio žiūrovus, įžvelgusius spektaklyje tik nesiliaujančios girtuoklystės ir nepakeliamos buities atvaizdavimą. Nors nei girtuoklystė, nei dvasinis ar moralinis nuosmukis čia neeskaluojami. Vieną svarbiausių vaidmenų kuria režisieriaus specialiai iš Kauno dramos teatro pakviesta aktorė Inesa Paliulytė – jos smulkutė, tūkstančius mažyčių žingsnelių per dieną savo troboje nueinanti Liuda tik štai taip atsiribodama nuo visko, kas galėtų sukelti kokius nors jausmus, įveikia bergždžiai bėgančio laiko tuštumą. Kaip ir Algirdo Paulavičiaus vaidinamas Liudos vyras Juozas – ėmęs ir nutilęs vieną dieną, nes nėra ką ir dėl ko kalbėti; arba – Rimanto Tereso Vaclovas, inteligentiškas ir ramus žmogus, atsibastęs iš kito kaimo pas Liudą, tapęs įnamiu, nes pajautęs visiško apakimo ir mirties vienatvėje grėsmę; arba Vidmanto Fijalkausko peraugęs, bet proteliu įstrigęs jauniausias Liudos sūnus Stasiukas, pildantis savo vyriškus troškimus kumščiu, o dvasinį alkį – knygomis... Šie žmonės irgi „iš praeities“, likusieji ir savaip ištremtieji.

 

Nesakau, kad šie spektakliai atveria naujus teatro kelius, sukrečia neišbandyta forma. Naujumo troškimas šiandien, kai garsiausi pasaulio eksperimentatoriai atrodo besisuką tarp savo eksploatuojamų priemonių, ir žiūrovai jų spektakliuose vis dažniau nuobodžiauja, darosi nepasiekiamu uždaviniu. Net šiųmetės „Sirenos“ nebeįstengė pramušti šios nuobodžio sienos, siūlydamos „paribinius“, suprask, netradicinius teatro pavyzdžius. O „Naujosios dramos akcijoje“ vienintelis „Mažas pasakojimas“ privertė suklusti ir išgyventi dokumentišką, nes asmenišką, kūrėjo patyrimą. Tad ir minėti lietuvių spektakliai svarbūs šiuo asmeniškumu, individualia praeities ir dabarties pajauta, kuri priverčia įsižiūrėti į savo istoriją ir savo „antiherojus“ – tuos, kurie išdavė ir slėpė, mylėjo ir žudė, atsidūrė skirtingose barikadų pusėse kaip vieno kaimo ar kiemo vaikai.

 

Jūratė Paulėkaitė norėjo, kad „Visuomenės priešas“ peržengtų teatro ribas, Ibseno tekstas veiktų tiesiogiai, be metaforizuoto tarpininkavimo – kad būtų aišku, jog „viskas vyksta čia, dabar, su mumis ir iš tikrųjų“. Vaitkaus spektaklis pasiekė savo tikslą, bent prieš ir po premjeros sukėlė audringas reakcijas. Iš tikrųjų senokai teatras taip buvo įsirėžęs į saugios ir tingios, „prasisiekusios“ visuomenės krantą, kad būtų apkaltintas atpažintais „tarybiniais lietuviško teatro džiaugsmais“. Koks gražus šis atminties / praeities blykstelėjimas, uždegęs nuoširdų atpažinimo įniršį. Pasirodo, kad ir kaip būtume išoriškai pasikeitę, vartotume naujus žodžius ir gyventume kitokį gyvenimą, vis tiek esame iš tos pačios praeities.

 

***

 

Naujausioje savo knygoje „Jausmų repeticijos. Metai su Vladu Bagdonu“ teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė susigrąžina aktorių. Vladas Bagdonas atsiveria kaip gyvas, kasdieniškas žmogus – su savo trūkumais, nuotaikomis, net ligomis. Knyga gimė iš autorės noro matyti aktorių scenoje ir puslapiuose užfiksuoti tą nepakartojamą jausmą, kokį jai sukėlė vienas ar kitas Bagdono suvaidintas vaidmuo. O išsiliejo visa tai į servantesiškas noveles-dienoraštį, kur aktoriaus klajonės ir kelionės po prisiminimų ir teatro lankas primena donkichotiškus nuotykius. Na kad ir toks: „13 skirsnis, kuriame Bagdonas pradeda nebesuprasti, iš kur jis ir į kur keliauja, o grįžęs namo gauna stulbinamą gimtadienio dovaną“. Dovana iš gyvenimo realybės ir visai nedžiaugsminga (įstatymas panaikinti pensijas už nuopelnus), tačiau knygoje ir ji užima savo vietą. Bagdonas pernelyg tiesus, skaidrus kaip žmogus, „čionykštis“, iš šios rampos pusės, kad kurtų apie save legendas. Tačiau su autorės pagalba leidžiasi į jos avantiūrą – pasakoja, dalijasi, rašo, palikdamas jai laisvę sudėti viską į šelmišką ir subjektyvų „aktoriaus romaną“. Oginskaitės knyga turi užtaiso sukelti tokį pat ažiotažą kaip Prezidento dienoraščiai – išties matai skirtumą tarp „spektaklinio“ ir realaus Bagdono, tarp vaidmenų ir to, kaip juos išlukštena pats aktorius. Autorė skrupulingai fiksuoja Bagdono metus, vis sugrįždama prie svarbiausio – Otelo vaidmens, bet tikrasis knygos motyvas dar kitas – sustabdyti tirpstančią atmintį, užrašyti autentišką patirtį.

 

O išsilaisvinusieji – šviesios atminties Jūratė Paulėkaitė, Vida Savičiūnaitė, Algė Savickaitė...


„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23

Versija spausdinimui

Komentarai

Beavis and Butt-Head, 2012-01-09 11:21

Hey, you bloody mthrfcker HzacBVfExoYMqEfaHN, shut up your filthy mouth and don't read Lithuanian press anymore, or we'll kick your ass.

HzacBVfExoYMqEfaHN, 2012-01-08 13:41

Thanks for starting the ball rollnig with this insight.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti