Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Justina Balčiūnaitė : Baleto miestas „Acid city“ (3)
Įspūdžiai po spektaklio
Jurgio Fledžinsko 85-osioms gimimo metinėms
Rūta Mėlynė : Kas naujo olandų kine
Nyderlandų karalystės filmų savaitė
Kęstutis Šapoka: Laimingos pabaigos (13)
Pokalbis su tapytoja Aiste Kirvelyte
Danutė Gambickaitė: Proveržis nepastebėtas (2)
Pokalbis apie studentų meno dienų parodą „Jauno meno invazija“
Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai
Krėsle prie televizoriaus
Anonsai
Valentino Masalskio ir Jono Vaitkaus premjeros

Rasa Vasinauskaitė

Aktoriui ir režisieriui Valentinui Masalskiui, regis, lipte prilipo aštrūs ir kandūs, žiūrovus į savotišką aklavietę vedantys draminiai tekstai. Tokių šio menininko pastarųjų metų biografijoje bent šeši, jei skaičiuotume nuo 2001 m. statyto Peterio Handke's „Publikos išplūdimo“ iki naujausio - Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojo“. Turiu omenyje tuos autorius (Handke, Bernhardą, Patricką Süskindą ir Tankredą Dorstą su Ursula Ehler, net Marie-France Marsot), kurie Masalskio rankose įgijo tik jam būdingą sceninę ištarmę. Jie visi pasikeitė taip, kad tapo „masalskiški“ ir bent jau šiuo laiku geriausiai atspindi jo paties požiūrį į scenos kūrybą.

 

„Publikos išplūdimu“ (pirmą kartą dar 1993 m. Kaune) sugriovęs teatrines konvencijas, šiandien Masalskis laikosi tos pačios pozicijos. Jo teatras - tai monologas; vieno žmogaus aktyvus pasisakymas ne tik gyvenimo ir tikrovės, bet ir egzistencijos bei būties klausimais. Scenoje šie klausimai gali liesti skirtingas temas - nuo teatro ir kūrybos iki santykių šeimoje, nuo nesusikalbėjimo buityje iki susvetimėjimo būtyje, bet visiems jiems Masalskis suteikia tik sau būdingą kritinę intonaciją. Šiek tiek pakylėtą, vibruojančią įtampa ir dirglumu ir nepripažįstančia abejonių ar dviprasmybių. Apskritai Masalskio spektakliuose beveik nėra „oponuojančios jėgos“ - draminį konfliktą, veiksmo koliziją jis, kaip režisierius, perkelia iš scenos į žiūrovų salę, ir žiūrovai tampa tikraisiais jo teatro antagonistais.

 

Tylūs ar besijuokiantys, nuščiuvę ar besipiktinantys, jie, skendintys salės tamsoje, yra svarbiausi Masalskio, kaip režisieriaus ar juolab aktoriaus, partneriai, į kuriuos jis kreipiasi tiesiogiai ir be užuolankų. Toks iš esmės „monologinis“ teatras iš paties kūrėjo reikalauja ypatingų pastangų - ne tik kiekviename spektaklyje išlaikyti žiūrovųdėmesį ir vesti juos reikalinga kryptimi, bet išlaikyti ir sau bei savo teatrui iškeltą kartelę. Juk kad ir kokį autorių Masalskis pasirinktų, kad ir kokie aktoriai jo spektakliuose vaidintų, einama žiūrėti ir klausyti būtent Masalskio.

 

Turbūt dėsninga, kad Masalskio teatras įgavo nuolatinę formą Nacionaliniame. Čia jis - su savo kritine pozicija viskam, net ir pačiam teatrui - vienas; o kadangi vienas, didesnė ne tik atsakomybė, bet ir laisvė. Laisvė būti tuo, kas esi, būti vienam scenoje ir mėgautis monologiškumo malonumu. Tad, regis, nieko keista, kad po sėkmingo „Aš, Fojerbachas“ Masalskis vėl išėjo į didžiąją sceną, šįkart su „Pasaulio gerintoju“ - Bernhardo ciniškuoju monologu, kurį dramaturgas įdėjo į nusenusio, paliegusio ir sadistiškai kaprizingo garbės daktaro lūpas. Galima lukštenti spektaklio prasmes ir už Bernhardo Pasaulio gerintojo figūros matyti demagogišką ir sadistišką pasaulio griovėją bei niekintoją. Bet galima čia įžvelgti ir paties Masalskio autoironiją - sakytum, išlaisvintą „diktatorišką“ ir autokratišką savo teatro prigimtį, kuri ir suteikia spektakliui humoro bei „spektakliškumo“. Nes „Pasaulio gerintojas“, palyginti su „Fojerbachu“, atrodo gerokai monotoniškesnis ir tiesmukesnis, ir jei ne aktoriaus asmenybė, vargu ar aikštingo akademiko irzlumas neišsekintų žiūrovų kantrybės.

 

Iš pirmo žvilgsnio Masalskis pasiduoda teksto įtaigai ir būtent tekstas yra varomoji „Pasaulio gerintojo“ jėga. Laiko atžvilgiu išplėtotą apdovanojimo ceremonijos laukimą Masalskis sugestijuoja minimalia, bet taiklia ir raiškia vaidyba - Pasaulio gerintojo sutirštintu senatvišku marazmu, įnoringumu ir nekantrumu, ypatinga savisauga ir savirūpa, koncentracija į „savo bambą“. Paguldytas-pasodintas į lovą-vežimėlį Pasaulio gerintojas tik jame ir kuičiasi, terorizuodamas savo Moterį vis naujais įsakymais ir nuotaikų šuoliais. Retsykiais vaidyba atsiduria ant pačios natūralizmo ar buitiškumo briaunos - Masalskis nesibodi kūniškumo ir brutalumo, pabrėždamas Pasaulio gerintojo išklerimą, tai priversdamas jį tapšnoti atsikišusį pilvą, juokingai tursenti, tai čepsėti iš malonumo prausiantis, tuštinantis ar masažuojant plikę. Intonacijų sinkopės tarsi antrina kaprizingumo ir įkyrumo atspalviams, o jų, kaip ir menkiausio Pasaulio gerintojo gesto ar judesio, paieškos tarsi išsemia aktoriaus sau keliamus uždavinius. Tačiau Masalskis nekuria „abstraktaus“ personažo ir neiliustruoja Bernhardo pjesės; Pasaulio gerintojui jis suteikia savo aktyvų kritiškumą, ir spektakliui rutuliojantis žiūrovai priverčiami iš jo pozicijų vertinti tiek Moterį, tiek ir į ceremoniją pagaliau atvykusius universiteto Rektorių, Dekaną, Merą ir Prorektorių. Vien formalią funkciją atliekantys veikėjai čia tampa Pasaulio gerintojo pajuokos objektu - nuasmeninta, mechaniška Moteris, pasirodo, ne ką geresnė nei jos globėjas, o universiteto valdžia - suvis niekinga idiotų kuopelė. Regis, šitai ir yra spektaklio tikslas, kurį pasiekus belieka nuleisti uždangą.

 

Matytas trečias (balandžio 23 d.) „Pasaulio gerintojo“ spektaklis spinduliavo vaidybinį aktoriaus azartą, tačiau jame galima buvo pajusti ir nuovargį, ir akcentų padrikumą. Pasirodo, ne tik aštrūs tekstai ir juos pasiruošusi išklausyti publika reikalingi Masalskiui. Jam reikalinga ir lygiavertė partnerystė scenoje. Neįsižiebus tarpusavio su Moterim „grumtynėms“ (tąkart Eglę Gabrėnaitę pakeitė Regina Garuolytė) - vienam žodžiais, o kitam tyla, - sušlubavo ir sceninė „Pasaulio gerintojo“ įtaiga. Ir nors spektaklis atrodo kaip dar viena provokuojančios gyvybės injekcija į Nacionalinio sceną ir paties Masalskio kuriamą teatrą, jos poveikis šįkart gerokai trumpesnis ir ne toks skausmingas.

 


 Režisieriaus Jono Vaitkaus antras (po Davido Harrowerio „Juodojo strazdo“) spektaklis Rusų dramos teatre leidžia manyti, kad šio teatro įvaizdis keičiamas ne drastiškomis, o greičiau pedagoginėmis ir metodinėmis priemonėmis. Visų pirma klasikine literatūra, kuri nors ir šmėžavo teatro repertuare, nebuvo stiprioji jo dalis. Šiandien statyti Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto“ (1822-1824), keturių veiksmų eiliuotą komediją, jos nekupiūruojant ir nešiuolaikinant - didžiulis uždavinys ne tiek režisieriui, kiek aktoriams. Išmokti, perprasti, suteikti gyvybę žodžiui ir sudėlioti prasminius ilgiausių Gribojedovo veikėjų tiradų akcentus išties reikalingas profesinis pasirengimas. Pasirodo, vyresni Rus�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru