Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Darius Kuolys: Buvo laisva (3)
In Memoriam Vanda Zaborskaitė (1922-2010)
Lijana Šatavičiūtė: Žiemą gimęs, žiemą išėjo (3)
In Memoriam Juozas Balčikonis (1924-2010)
Skirmantas Valiulis: Sapnavo filmą(3)
In Memoriam Almantas Grikevičius (1935-2011)
Artūro Areimos ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai „Menų spaustuvėje“
Justina Kučinskaitė : Neištirta žemė (7)
Trumpa Vilniaus aukcionų apžvalga
Danutė Gambickaitė: Fosilijos kitaip (3)
Elvos Olafsdottir darbų pristatymas „Crack the coconut“ VDA skulptūros katedros patalpose
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Vengiant piktžodžiauti(14)
Jesperas Justas, Svajonė ir Paulius Stanikai parodoje „Artscape: Danija“ galerijoje „Vartai“
Aistė Račaitytė: Žvaigždė ar didvyris? (2)
Naujas filmas - „Gainsbourg'as. Didvyriškas gyvenimas“
Krėsle prie televizoriaus
Naujametinio „Kino“ skaitymai
Sausio 7-13
Naujamečiai benefisai Operoje

Beata Leščinska

Kaip švęsti šventes? Kartais dėl visiškai nepirmaeilių klausimų tenka gerai pasukti galvą. Moterys suformuluotų paprasčiau - kaip puoštis šventėms, pavyzdžiui, sutinkant Naujuosius operoje. Tačiau šventes rengiantiesiems iškyla „globalesnis“ klausimas - kaip „aprengti“ pačią šventę, kad ji išties tokia būtų. Minėdamas Operos 90-metį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras priėmė labai paprastą, bet veiksmingą sprendimą - pakvietė garsiausią dabarties lietuvių operos primadoną Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną dainuoti spektaklį ir šventinį Naujųjų metų koncertą.


Minėti biografinių dainininkės faktų tikrai nereikia, puikiai žinome, kas ji, ko ji pasiekė, kad karjerą pradėjo kaip mecosopranas, o dabar dainuoja sopranu (nuo 2002 metų). Galbūt įdomesnė būtų informacija apie jos pastarąjį sezoną, kuris, kaip pati sako, prabėgo po Richardo Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ ženklu.

 

„Rugsėjo mėnesį likimas dovanojo vieną iš pačių fantastiškiausių patyrimų mano, kaip muzikės ir dainininkės, karjeroje: dainavau Izoldą pusiau sceniniame atlikime, diriguojant Esa-Pekka Salonenui (Londone, Birmingeme, Dortmunde ir Liucernoje). Tai buvo išties magiška. [...] tikras išsipildymas!“ („Lietuvos publikai - tik patys įdomiausi kūriniai!“. „Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis)

 

Po šių atlikimų su E.-P. Saloneno diriguojamu Londono filharmonijos orkestru buvo pajudintas, kaip sako V. Urmanavičiūtė, net pačios Birgit Nilsson „sostas“, mat iki šiol ji laikyta tobula operos Izolda. „Opera Britannia“ kritikas Stephenas J. Tayloras rašė:

 

„Girdėjau, kaip šį vaidmenį teatro scenoje interpretavo Nilsson ir Caballé. Sudėję šių dviejų primadonų balsus, gautume Urmanos vokalo skambesį, tačiau neišgirstume pirmosios solistės dainavimui būdingos rizikingos intonacijos ar vis augančio įtampos pojūčio antrosios atlikime. Urmana padainavo absoliučiai techniškai nepriekaištingą, nuostabaus skambesio, nepaprastai sustyguotą Liebestod - šiame mirtingųjų pasaulyje didesnio tobulumo dar nebuvo...“ („Opera Britannia“, 2010 09 27).

 

Vasarą taip pat vyko du koncertiniai „Tristano“ atlikimai Kelne ir BBC Promenadų festivalyje Londone diriguojant Semionui Byčkovui, ir Baden-Badeno festivalyje, serui Simonui Rattle'ui diriguojant istorinių instrumentų orkestrui. Jo skambesys, pasak V. Urmanavičiūtės, ypač švelnus piano vietose, bet forte gali užgožti solistus. Dirigentas dėjo daug pastangų, kad taip neatsitiktų. Įdomu, kad būtent su S. Rattle'u V. Urmanavičiūtė dainavo „Tristano ir Izoldos“ spektaklius 2009-ųjų gruodį Vienos valstybinėje operoje: „Su maestro Rattle'u muzikavome vienas kitą įkvėpdami. Jis ne tik puikus dirigentas, bet ir labai jautrus bei mielas žmogus.“ („Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis).

 

Beje, viena iš mėgstamiausių V. Urmanavičiūtės partijų yra Kundri iš R. Wagnerio „Parsifalio“: „Dainuoti Kundri man visada yra tarsi totalus išgyvenimas ir veik persikūnijimas. Manau, kad mano balsas tobulai tinka šiai partijai, nes čia reikalinga sujungti mecosoprano centrinio registro spalvas ir dramatinio soprano ekspresyvumą aukštame registre, kas, beje, yra labai tipiška tokioms partijoms kaip Izolda ar Brunhilda.“ („Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis).

 

Akivaizdu, kad po „itališkojo“ periodo - 2009-aisiais solistė dainavo ypač daug „Aidų“ - V. Urmanavičiūtė aiškiai linksta R. Wagnerio pusėn, netgi sako, kad po turnė su E.-P. Salonenu („jis nuostabus žmogus ir profesionalas, be jokio išaukštinto ego, kas ypač malonu“) norėjo dainuoti vien tik Izoldą, bet vėl ilgam turi grįžti į itališką repertuarą.

 

Vis dėlto repertuaras repertuarui nelygu. Stipraus ir plataus diapazono, visuose registruose nepriekaištingai išlyginto balso reikalauja tiek Leonora G. Verdi „Likimo galioje“, kur gruodžio 28 d. LNOBT scenoje girdėjome V. Urmanavičiūtę (dirigavo Gintaras Rinkevičius), tiek Odabela Verdi „Atiloje“. Šiuo vaidmeniu solistė gegužę debiutavo Niujorko Metropolitano operoje diriguojant Riccardo Mutti, o Odabelos ariją girdėjome Naujamečiame koncerte Vilniuje gruodžio 31 d. (dirigavo Robertas Šervenikas). Šiose partijose įsivaizduojamo itališkojo repertuaro „lengvumo“ nė su žiburiu nerasi.

 

Tad nors dabartinės brandžiosios V. Urmanavičiūtės Izoldos Vilniuje neišgirdome (bene kiek daugiau nei prieš 10 metų dainininkė yra atlikusi Izoldos „Liebestod“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant Juozui Domarkui), pastaraisiais metais gerokai suintensyvėjęs solistės pasirodymų tėvynėje tvarkaraštis - 2009-2010 m. jų buvo keturi - leidžia viltis, kad ir jos Izolda gali atkeliauti į Lietuvą.

 

Vis dėlto nemenkesne vertybe laikau V. Urmanavičiūtės dalyvavimą G. Verdi „Likimo galios“ spektaklyje LNOBT. Natūrali teatrinė terpė, kai arija - „perliukas“ ar kitas populiarus epizodas nuosekliai išplaukia iš kūrinio visumos, o ne pateikiamas tik kaip mažas, nors ir labai vertingas, dailus suvenyras, leidžia gėrėtis dainininko kuriamo vaidmens visuma, turint galimybę įvertinti ir charakterio bei muzikinę, interpretacinę dinamiką. Vertinga man atrodo ir tai, kad čia pat gruodį Leonorą lietuvių primadona vaidino Florencijoje, diriguojant Zubinui Mehtai. Tad galima spėti, kad matėme tą pačią muzikinę interpretaciją, kuri išties turi individualios V. Urmanavičiūtės atlikimo žymės ir pagal kurią galima spręsti apie jos požiūrį į atlikimą apskritai. Beje, nors dainininkės kūrybinė biografija mirga garsių dirigentų pavardėmis, ji akcentuoja, kad visuomet pati turi labai aiškią muzikinę vaidmens viziją, kurią bendradarbiaudama su dirigentu nebijo siūlyti (ir dažniausiai toji vizija būna priimama, netgi inspiruoja dirigentus). „Likimo galios“ spektaklyje garsioji solistė ir G. Rinkevičius muzikavo išvien. Įdomu, kad Leonoros partija skambėjo visiškai kitaip, nei esu ją girdėjusi anksčiau diriguojant tam pačiam dirigentui.

 

Visų pirma į muzikinį ir dramatinį operos vyksmą V. Urmanavičiūtė iš karto įsiliejo inte...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru