Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
IN MEMORIAM

Buvo laisva


In Memoriam Vanda Zaborskaitė (1922-2010)


Darius Kuolys

Share |
Vanda Zaborskaitė (1922-2010)
Nuotrauka iš „7MD“ archyvo

Buvome juk Nepriklausomos Lietuvos vaikai: taigi subrandinti aukštų idealų, mokyti ištikimybės tiesai, tėvynei ir laisvei, gyvenę didžiaisiais tautos rūpesčiais, nelinkę susitaikyti su prievarta ir melu. Taip apie savąją kartą yra kalbėjusi profesorė Vanda Zaborskaitė. Stipriausieji tos - lietuviškų mokyklų išaugintos, nacių ir sovietų okupacijų blaškytos, tremtos, žudytos, laužytos - kartos žmonės liko nepalūžę, neparklupę. Tokie ir išeina: Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vincentas Sladkevičius, Kazimieras Vasiliauskas... Dabar ir Vanda Zaborskaitė.

 

Penkiolikmetė Panevėžio gimnazistė rašo laišką profesoriui Vincui Mykolaičiui-Putinui, klausdama, ką skaityti, kaip gyventi, kad taptų žymia lietuvių rašytoja. Ir Putinas mielai Panelytei Vandai atsako: vardija skaitytinas knygas, pataria - geriau skaityti prancūziškai... Ši karta sėmėsi stiprybės iš tradicijos, iš gyvo ryšio su vyresniaisiais. Vanda Zaborskaitė lieka mokytojams ištikima, net šiems skaudžiai išpažinus asmeninę bejėgystę. Per pirmąjį sovietmetį Putinas prabyla jai apie savo ir savosios kartos menkumą: jis tampąs aiškus ypatingai dabar, kai pamatome, kad nepadarėme to, ką galėjome padaryti, kai buvo laiko. Gyvenimas baigiasi - ir nusinešime į kapą vien savo negalią ir kaltę. Tad jūs, jaunieji, neturite nei mūsų garbinti, nei mumis sekti. Suprato, atjautė ir gynė parklupusius mokytojus ir bičiulius.

 

Ar įmanomas laisvas žmogus nelaisvėje? - klausė rašydama apie savo draugę ir bendražygę Meilę Lukšienę. Ir atsakė: taip, jei jis lieka įsipareigojęs tiesai, jei nesusitaiko su prievarta. Ir pati buvo laisva. XX amžiaus pradžioje pranašaudamas Vakarų saulėlydį, Oswaldas Spengleris kalbėjo apie tautos sodininkus - stiprias asmenybes, kurios telkia bendruomenę, steigia ir saugo tradiciją, šalina iš tautos gyvenimo atsitiktinumus ir sumaištį, daro jį saugesnį, patikimesnį. Vanda Zaborskaitė, kaip ir Meilė Lukšienė, buvo mūsų tautos sodininkė, gebėjusi atskirti esminius dalykus nuo smulkmenų ir tuščių ambicijų, jungusi skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų žmones, savo tekstais kreipusi mūsų žvilgsnį tiek į pamatinius tautos likimo klausimus, tiek į didžiąsias asmenybes, į bendruomenės atramas - Valančių, Kudirką, Vaižgantą, Maironį.

 

Tomas Venclova šiandien rašo, kad didžiuojasi buvęs jos studentu. Didžiuojamės galėję būti jos mokiniais. Visi buvę ir būsimi atkurtos valstybės švietimo ministrai turėtų didžiuotis tuo, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui vadovavo Vanda Zaborskaitė. Ji telkė jaunus žmones bendram darbui, bendram tikslui. Greta jos buvo saugu, šviesu, gera. Visada buvo kupina gyvenimo džiaugsmo ir vaikiškos nuostabos: vėl manysite, kad esu naivi, bet aš pasakysiu, kaip man atrodo...

 

Yra minėjusi atmintin įstrigusius kunigo Alfonso Lipniūno pamokslus, sakytus karo metais Šv. Jono bažnyčioje. Juose skambėjusi eretiška mintis: ne kiekviena siela esanti nemirtinga - nemirtingumas laimimas dvasinio gyvenimo intensyvumu. Jeigu ir taip - šviesiu, ryškiu, kūrybingu gyvenimu nemirtingumą yra laimėjusi.

 

Simboliški jos paskutinių dienų darbai: ministerijai parašytas atsiliepimas apie naująją mokyklinę lietuvių kalbos ir literatūros programą bei du tekstai, skirti „Bernardinų“ dienraščiui, - vienas apie Vincą Kudirką, kitas apie tautos tapatybę. Pastarajame, gruodžio 21-ąją paskelbtame, aptarė tapatybės klausimus gvildenusią lituanistų konferenciją. Džiaugėsi, kad imama atvirai kalbėti apie tautos išlikimo problemas. Baigė testamentiniais žodžiais: Gerai, kad pradedame atsitokėti.

 

Jei su jos rašytais vadovėliais, rengtomis ir redaguotomis mokyklos programomis užaugusi nauja karta kada nors ištars: Esame Nepriklausomos Lietuvos vaikai, išmokę nesilenkti prievartai ir melui, tikiu, kad ji tarp žvaigždžių šviesiau ir linksmiau šypsosis.



„7 meno dienos“ Nr.1 (923), 2011-01-07

Versija spausdinimui

Komentarai

Ida, 2011-10-08 12:33

Ar aplamai šiandien galima kalbėti "ramiau ir taikiau", nebent esi save įkalinęs šiltnamy, kur nieko negirdi ir nematai. O p. Balsas bene pats bus iš davatkiškos aplinkos, kuri dar Vaižganto buvo įspūdingai aprašyta....

yWcLOgbmDWBJlVr, 2011-06-23 13:40

Suepbrly illuminating data here, thanks!

Balsas, 2011-01-08 13:52

labai nuoširdžiai ir emociškai parašyta, bet gerb. Dariaus tiek šnekose, tiek rašiniuose pastaruoju metu – kažkokios minties konvulsijos ir davatkiškumu dvelkiantis įtūžis. Apie visa tą patį galima kalbėti ramiau ir taikiau

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti