Mainantis santvarkoms, į svarbias ano laiko kultūros figūras žvelgiama atsargiai. Deja, ta atsargumo tyla pasiima per daug ir nedaro atrankos. Žmogaus mirtis visuomet tampa akstinu permąstyti gyvenimą, pažvelgti į jį atidžiau, bandyti suprati, kokiomis vertybėmis ir intencijomis buvo remtasi. Vėliausia žinia iš Konstantino Bogdano buvo 2010 m. Irenos Račkauskaitės-Petraitienės (šeimai padedant) parengta monografija, pasakojanti dailininko gyvenimą nuo pradžių pradžios ir dar šiek tiek prieš pradžią. Tik pradėjus skaityti prisiminimus matyti, koks turtingas įspūdžių ir kultūrinių inspiracijų buvo K. Bogdano gyvenimas. Prakilni dailininko laikysena ir erudicija visuomet išduodavo, kad kilęs jis iš reiklios sau, išsilavinusios ir kultūrą, tradicijas puoselėjusios šeimos. Gimė K. Bogdanas Žeimiuose, Kosakovskių dvare. Augo Biržuose. Buvo jūrų skautų organizacijos narys, 1944 m. atsišaukė į generolo Povilo Plechavičiaus kvietimą prisijungti prie Lietuvos kariuomenės ir tapo savanoriu. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Jau ten garsėjo kaip dailininkas. 1945 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur jam dėstė Paryžiaus oru tebekvėpuojantys Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Robertas Antinis, Viktoras Palys. 1956 m. apgynė disertaciją Leningrado dailės akademijos I. Repino dailės institute.

1956–1962 m. dirbo Dailininkų sąjungos valdybos atsakinguoju sekretoriumi, nuo 1962 m. – valdybos pirmininko pavaduotoju, o 1982–1988 m. buvo Dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Ypatingą vietą skulptoriaus gyvenime užėmė pedagoginė veikla: 1951 m. J. Mikėnas pakvietė K. Bogdaną dėstyti Valstybiniame dailės institute, o nuo 1961 m. jis tapo Skulptūros katedros vedėju. 1963 m. K. Bogdanas pripažintas LTSR nusipelniusiu meno veikėju, 1976 m. – Liaudies dailininku, Lietuvos valstybės premijos laureatu. 2000 m. jam suteiktas Jonavos garbės piliečio vardas.

Svarbiausi kūrybos barai: monumentalioji skulptūra, biustai, memorialiniai statiniai. Taip pat nemažai dėmesio K. Bogdanas skyrė rašymui. Yra publikavęs keliasdešimt straipsnių menotyros klausimais, pristatęs monografiją „Juozas Mikėnas“, „Lietuvos dailė“ ir kt. K. Bogdanas pagrįstai laikomas vienu svarbiausių portretinio žanro meistrų. Jo kūriniams būdingas raiškus realizmas, pagarba asmenybei, temperamentinga lipdyba ir didžiulis profesionalumas.

Vis dėlto labiausiai žmogų apibūdina nuveikti darbai. Einant pro Vilniaus universitetą vis norisi pažiūrėti, ką skaito K. Bogdano Kristijonas Donelaitis, kylant Tauro kalno šonu – parūkyti su Franku Zappa, universitete akis į akį pasilabinti su Lietuvos kultūros kūrėjais. Sukurta skulptoriaus daug ir talentingai, todėl žinių iš K. Bogdano vis dar gausime, net ir tada, kai to gal visai nesitikėsime. Išliks ne tik skulptūros, piešiniai, bet ir jo, kaip dėstytojo, poveikis mokinių gyvenimams. Didelis būrys dabar jau pripažintų dailininkų (Stasys Kuzma, Vaclovas Krutinis, Remigijus Midvikis, Petras Mazūras, Dalia Matulaitė, Vytautas Šerys, Mindaugas Šnipas, Romas Kvintas ir daug kitų) su pagarba vadins jį savo mokytoju, nepamiršdami pridurti, kokia charizmatiška asmenybė jis buvo.

Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30