Pirmąsyk kreipiuos Tu, – žinau, kad leidi. Kaip žaibas trenkė žinia, kad pasitrauki. Kaip galėjai – nepasakęs, nepranešęs, neperspėjęs?
Juk taip rūpinaisi mumis ir kitais, artimais ir artimiausiais? O šįkart palikai mus kaip stovim, sėdim, einam ar važiuojam – tarsi Tau nė motais, kad verksim ir raudosim.
„Tai kaip čia dabar...“ Matau, – šypteli: „Nieko... Viskas bus gerai...“ (Ar tikrai?) „Tikraai, tikraai...“ – girdžiu Tavo balsą ir ramią balso muziką. Ir man ramu. Tu jau žinai Viską.
O aš Tavim tikiu.
Pažįstami esam bemaž pusę šimto metų. Konservatorijos klasėj priešais Tave man buvo ramu. Ir scenoje, kai prie pulto buvai Tu, buvo ramu. Žinojau, kad myli ne tik muziką, bet ir artimą savo (kur kas labiau negu save!). O ypač tąjį, kursai žiojos vos Tau ranka pamojus. Nei per daug peikei, nei per daug gyrei, tik vis drąsinai, globojai, guodei ir rūpinaisi. Žinojau, kad Tavyje visad rasiu prieglobstį, užuovėją, užutėkį, prieplauką ar spindulių pluoštą – kaip kada prireiks. Jei neprireikė, tylėjai metų metais. Bet paklaustas atsiliepdavai, tarsi tik vakar būtume kalbėjęsi.
Kai girdėsiu per radiją Tavo diriguojamą operą, žinok, – skambinsiu Tau, ir mudu vėl aikčiosim: „Ogi kokia gera muzika... O tas ar anas dainuoja kaip nieks dabar... Ir orkestruotė, matai, ir viskas kitkas...“
Tegu istorikai ir muzikologai skaičiuoja datas, sukaktis, premjeras, dekadas, pastatymus ar apdovanojimus. Skaičiai – jų darbas. Aš sakau: Vytautas Viržonis yra savo meto veidrodis, kuris niekad nesumelavo.
O ką gi padarei šiandien, Maestro? Tai gal vėl pasirūpinai mumis ir paglobojai? Pajutęs artėjančią atomazgą, nedelsdamas ir nevirkdydamas vyriškai sumojavai finalą! Nedejavai ir nesiskundei. O kad kentėjai, – tik Dievas žino. Bet nesirūpinai: „Viskas bus gerai, tikraai...“
Kai susitiksim anapus, Maestro, Tu pirmasis mane pasitik prie savojo pulto ir parodyk man įstojimą – man bus ramu.
Iki, mano Mokytojau. Tau neištartus meilės žodžius tada ir sukalbėsiu.
Šiandien priskyniau gležnų gluosnio šakelių prie senojo teatro.
P.S. Vytautai Viržoni, esi trisdešimtųjų Vytautas – iš ano, bet ir šito laiko. Nūnai traukiesi. Trauksimės ir mes, gretimai išaugę, turtingi tuo, ką pažinom. Ką paliksim?
Skaityti visus 
Rašyti
