Po filmo – skubiai išeinama, kone evakuojamasi. Valiulis beveik  nedalyvaudavo poseansiniuose paplepėjimuose, vaišėse – nebent labai trumpam. Ir tik po keleto dienų skaitydamas jo tekstą apie televiziją ar bet kokią kitą mediją galėdavai „atsekti“ jo ano vakaro motyvus: jis skubėjo, kad dar spėtų per televiziją pamatyti laidą, filmą, debatus ar dar balažin kokį medijų produktą.

Nes jis budėjo ne tik prie kino, tai buvo medijų žmogus par excellence – nuo jų sveikai išprotėjęs „madmanas“: antra (o gal pirmoji ne vien pagal atsiradimo chronologiją) jo aistra buvo fotografija, ir čia jo (drauge su Stanislovu Žvirgždu ir atskirai) nuveikti darbai verčia to meno atstovus ir mūsų kultūros žmones dėkoti už pastangas pirmuosius fotografijos „stikliukus“, pasirodžiusius kintančioje XIX a. Lietuvos teritorijoje (todėl – nebūtinai lietuviškos), sudėti į pasaulinį kaleidoskopą, ir čia, regis, jo tyrimai buvo patys rimčiausi ir akademiškiausi.

Greta to – televizija: vieniems laisvalaikis, Skirmantui Valiuliui – tarsi taip pat, bet su kokia aistra ji būdavo stebima, analizuojama, gretinama su kitų šalių! Enciklopedinės žinios apie televizijų istoriją, teorijos nuo pamatinio Marshallo McLuhano iki šiandienių realybės šou – ir viskas fiksuojama nenutrūkstamais tekstais – regis, jų, kaip ir Valiulio komentarų, nuomonių, buvo pilna visa žiniasklaida.

Apie žiniasklaidą ir jos tyrinėjimus geriausiai galėtų papasakoti VU Žurnalistikos instituto studentai, veržęsi į įvairiausias jo paskaitas – jos niekad neapsiribodavo vienu objektu, o būdavo įvairių temų ir aplink jas besisukančių aktualijų ar asociacijų visata. Entuziazmas – ko gero, tiksliausias žodis, tinkantis Skirmantui Valiuliui ir jo požiūriui į daug ką: jis entuziastingai, su džiaugsmu sutikdavo naują kūrinį, jam, regis, buvo be galo smalsu, kaip toliau plėtosis kokia nors idėja ar ištisa meno sritis, jis buvo atviras bene visiems siūlantiems ir prašantiems. Ir tai nėra tobulumas – kartais tas entuziazmas nužudydavo kritišką žvilgsnį, bet pačiam Skirmantui, regis, buvo svarbiau, kad kažkas kažką daro, kuria, tiria.

Ir jis pats aistringai darydavo tai, ką norėtųsi įvardinti „eksperimentais su žiniasklaida“. Nežinau, ar kada bus paviešintas koks nors jo dienoraštis (jei toks apskritai buvo, bet to visiems norisi iš išėjusiųjų), tačiau jo pareiškimai apie erotikos muziejų, pornografijos ir prostitucijos legalizavimą (tai – neišduodant savęs, jis iš tiesų buvo savotiškas libertinas), pagaliau savęs eksponavimas kine ir fotografijose, man regis, nebuvo vien pasiviešinimui. Teoretikas, rašęs apie žiniasklaidą, puikiai išmanė jos mechanizmus, tik neaiškioje rinkoje tarsi žaidė su ja, ir kai kurie bandymai buvo tarsi teoriniai klausimai „kiek toli – ne per toli?“, ir pats savotiškai tapo medijų žmogumi, kartais įpuldamas į pop pasaulį, priimamą su šypsena ir tolerancija. Atlygis už tai – kažin ar apie kurio kito kritiko netektį būčiau išgirdęs iš komercinės radijo stoties?

Daugelis kino herojų finaliniuose kadruose žvelgia į jūrą. Man dar vienas Skirmanto Valiulio kadras – iš fotografų seminarų Nidoje. Nepaliaujamai kalbėjęs rytinėse sesijose, peržvelgęs aibes nuotraukų, paskatinęs fotografus džiugiu žvilgsniu ir palinksėjimais – ir dar prieš vakarinę sesiją su laukiančiu kalbų maratonu – jis, išsimaudęs, vaikšto palei jūrą. Per gerą atstumą nuo kitų žmonių  – laimė, rudenį paplūdimiai tušti. Meditacija, vienuma, atgaunamos jėgos. Žvilgsnis (o gal akys užmerktos, niekas neįžiūrės) į jūrą, atsukus jai savo kaktą, dar pridengtą „romėniška“ šukuosena. Galbūt tai maloniausias akiai ekranas. Jokių medijų.

Mirus kino kritikui Skirmantui Valiuliui nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.

„7 meno dienos“

„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04