Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Pokalbis su Agne Narušyte apie parodą „Nuobodulys“, Andriuškevičiaus mokyklą ir kitus dalykus

Skaidra Trilupaitytė

Skaidra Trilupaitytė: Agne, esi parašiusi knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (2008), kurioje analizavai nuobodulį, fotografiją, įvairias filosofijos bei estetikos teorijas. Šiandieninių tavo parodos dalyvių ratas iš pažiūros platesnis, jų daugiau nei „dalyvavo“ knygoje – ekspozicija pirmiausia išsiplėtė chronologiniu aspektu. Papasakok, kaip rinkote kūrinius parodai, ar tai buvo ilgas procesas?

 

Agnė Narušytė: Dabar, kai jau parodos laikas baigėsi, tas atrinkimo procesas atrodo labai toli. Iš pradžių su bendrakuratore Egle Deltuvaite svarstėm, ką daryti, kad paroda nebūtų nuobodi tiems, kurie skaitė knygą, paskui – tiems, kurie gerai žino joje aprašytų fotografų kūrybą. Čia buvo mano didžiausias galvos skausmas – atrodė, kam daryti parodą, jei visi ir taip jau viską žino. Pagaliau, likus porai mėnesių, su Egle apsisprendėme rodyti ir „praeitį“, ir „dabartį“, nuobodulio estetikos kaitą. Jei būtume turėjusios didesnę erdvę, tai tą kaitą būtų galima parodyti labai nuosekliai. Bet neturėjom, reikėjo taikytis su ta nedidele kvadratine sale ir kloti skirtingus laiko sluoksnius vieną ant kito, tikintis, kad žiūrovai kaip nors susigaudys, kad kažkoks kaitos įspūdis liks. O šiaip atrinkimo procesas – toks kaip visada: eini pas kiekvieną autorių, jis ar ji parodo kalnus darbų, tada pagalvoji, kad verčiau reikėjo daryti kokio nors vieno autoriaus retrospektyvą, bet viliesi kažkaip stebuklingai viską sutalpinti (tai ir padarė ekspozicijos autorius Gintautas Trimakas). Kai kuriuos dalykus norėjau parodyti labai seniai. Pavyzdžiui, tris Algimanto Kunčiaus 16 mm filmus pro buto Kaštonų gatvėje langą (tai Antano Gudaičio butas) pirmą kartą pamačiau prieš dešimt metų ir vis laukiau progos juos visiems parodyti. Taigi visas procesas buvo netrumpas, netgi labai ilgas, jei turėsime omenyje, kad disertaciją pradėjau rašyti 1996 metais.

 

S. T.: Suprantu, kad prieš porą metų išleista knyga yra griežtai baigtinis objektas, o parodos formatas gerokai skiriasi nuo knygos formato. Vis dėlto parodos pavadinimas iš esmės identiškas knygos pavadinimui. Trumpi parodos tekstai tarsi atkartoja knygos problematiką (atsitiktinumas, monotonija, tuštuma ir pan.). Gal ateity norėtum koreguoti „tekstinį“ nuobodulio estetikos variantą, rašyti kitus (galbūt kitokius) tekstus apie tas pačias fotografijas, atsikratyti ankstesnių (galbūt įkyrių) minčių? Ir ar neatsibodo nuobodulio tema?

 

A. N.: Parašius disertaciją apie nuobodulį, niekas nebegali nusibosti – nuobodulys, trumpai tariant, yra tik trumpesnis ar ilgesnis tavo nesugebėjimas atsiverti dabarties neapibrėžtumui. Nuolat kaupiasi nauji fotografijos, kino, dailės ir literatūros reiškiniai, kuriuos būtų galima įtraukti į knygą, į parodą ir t.t. Taigi rašyti būtų galima be galo, kaip ir koreguoti „tekstinį“ nuobodulio estetikos variantą“, kaip čia pasakei. Manai, tokių pagundų nebuvo? Ir dar kaip! Bet pasinaudojau disertacijos vadovo Alfonso Andriuškevičiaus patarimu (o be jo palaikymo jokios nuobodulio estetikos ir nebūtų) ir nebetaisiau, nes taisymas būtų neišvengiamai reiškęs perrašymą. Negalima amžinai įstrigti vienoje temoje. Net jei gyvenime daugiau nieko įdomaus nebeparašysiu, su nuoboduliu metas baigti. Anksčiau galvojau, kad baigsiu išleidusi knygą, dabar paaiškėjo, kad dar reikia padaryti parodą. Na gerai, padarėm kartu su Egle Deltuvaite, bet dabar jau gana. O pats nuobodulys neišsemiamas, jis niekada nesibaigia. Žinai, kai jau turėjau baigti disertaciją, nusipirkau Jono Meko knygą „Trys draugai“ – ten publikuotas jo susirašinėjimas su Johnu Lenonu, Yoko Ono ir Jurgiu Mačiūnu. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir žiūriu: „Nuobodulys“. Pasirodo, Mačiūnas, įkvėptas Jono Meko brolio Adolfo apsakymo „Nuobodulys“, sugalvojo padaryti nuobodulio knygą. Rinko visokius beprasmius tekstus, žodynų puslapius ir panašius dalykus, taip pat – batų padus viršeliui. Taip niekada tos knygos ir nepadarė – galbūt iš dalies dėl to, kad jam joks darbo vadovas neliepė sustoti. Taip kad – ne, tikiuosi, kad niekas manęs nepastūmės rašyti kitų variantų, tegu rašo kiti, jei jiems įdomu.

 

S. T.: Nuobodulys tęsiasi ne tik salės ekspozicijoje ir už jos ribų (kai kurie darbai eksponuojami laiptų aikštelėse ir koridoriuose tarp salių), bet ir pastovioje NDG ekspozicijoje. Žiūrint į skulptūros ir tapybos kūrinių kaimynystėje rodomas Alvydo Lukio 1992 m. fotografijas iš serijos „Daiktai studijoje“ arba Gintauto Trimako 1987 m. darbus iš serijos „Plokštumos“ galima pamanyti, kad pati nuobodulio estetika jau yra kanonizuota kaip Lietuvos dailės istorijos dalis. Žinoma, kanonai formuojami ne vien parodomis, kolekcijomis, bet ir tekstais; kita vertus, jie nėra amžini. Įdomu, ar šiandienos ekspozicijai rinkti kūriniai tiesiog nuosekliai iliustravo seniai prieitas išvadas?

 

A. N.: Aš nenorėjau, kad iliustruotų, bet gali būti, kad tai net neišvengiama. Pirma juk buvo tam tikros fotografijos, kurias norėjosi šiek tiek geriau suprasti. Aš jas sau išsiaiškinau per nuobodulį – taip jos susijungė į vieną reiškinį. Bet tai negali būti vienintelė jų interpretacija ir vienintelė jungtis. Aš ir pati galėčiau pasiūlyti kitokių, o ką jau kalbėti apie kitus suvokėjus? Aišku, kai renki knygai iliustracijas ar darbus parodai, neišvengiamai „iliustruoji“ tuo požiūriu, kad atsirenki tuos, kurie „paremia“ idėją, o ne jai prieštarauja. Gal tai netgi blogai, bet kita vertus, paroda yra tekstas, tai kodėl aš negaliu rašyti savo teksto? Juo labiau kad fotografai sutiko tame tekste sudalyvauti. Žiūrovas taip pat turi būti pasiruošęs keliauti kūrinių kryptimis.

 

S. T.: Teko matyti, kad salėje vaikštinėjantys žiūrovai sunkiai galėjo įsijausti į neretai „keistas“ nuotraukas, prieš tai (ar po to) neperskaitę paaiškinimų – fotografijas tam tikrais blokais suskirstančių tavo pastabų. Knyga šiuo atveju gali būti traktuojama k...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru