Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Niekas nebegali nusibosti


Pokalbis su Agne Narušyte apie parodą „Nuobodulys“, Andriuškevičiaus mokyklą ir kitus dalykus


Skaidra Trilupaitytė

Share |
Parodos fragmentas. Andriaus Valužio nuotr.
Skaidra Trilupaitytė: Agne, esi parašiusi knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (2008), kurioje analizavai nuobodulį, fotografiją, įvairias filosofijos bei estetikos teorijas. Šiandieninių tavo parodos dalyvių ratas iš pažiūros platesnis, jų daugiau nei „dalyvavo“ knygoje – ekspozicija pirmiausia išsiplėtė chronologiniu aspektu. Papasakok, kaip rinkote kūrinius parodai, ar tai buvo ilgas procesas?

 

Agnė Narušytė: Dabar, kai jau parodos laikas baigėsi, tas atrinkimo procesas atrodo labai toli. Iš pradžių su bendrakuratore Egle Deltuvaite svarstėm, ką daryti, kad paroda nebūtų nuobodi tiems, kurie skaitė knygą, paskui – tiems, kurie gerai žino joje aprašytų fotografų kūrybą. Čia buvo mano didžiausias galvos skausmas – atrodė, kam daryti parodą, jei visi ir taip jau viską žino. Pagaliau, likus porai mėnesių, su Egle apsisprendėme rodyti ir „praeitį“, ir „dabartį“, nuobodulio estetikos kaitą. Jei būtume turėjusios didesnę erdvę, tai tą kaitą būtų galima parodyti labai nuosekliai. Bet neturėjom, reikėjo taikytis su ta nedidele kvadratine sale ir kloti skirtingus laiko sluoksnius vieną ant kito, tikintis, kad žiūrovai kaip nors susigaudys, kad kažkoks kaitos įspūdis liks. O šiaip atrinkimo procesas – toks kaip visada: eini pas kiekvieną autorių, jis ar ji parodo kalnus darbų, tada pagalvoji, kad verčiau reikėjo daryti kokio nors vieno autoriaus retrospektyvą, bet viliesi kažkaip stebuklingai viską sutalpinti (tai ir padarė ekspozicijos autorius Gintautas Trimakas). Kai kuriuos dalykus norėjau parodyti labai seniai. Pavyzdžiui, tris Algimanto Kunčiaus 16 mm filmus pro buto Kaštonų gatvėje langą (tai Antano Gudaičio butas) pirmą kartą pamačiau prieš dešimt metų ir vis laukiau progos juos visiems parodyti. Taigi visas procesas buvo netrumpas, netgi labai ilgas, jei turėsime omenyje, kad disertaciją pradėjau rašyti 1996 metais.

 

S. T.: Suprantu, kad prieš porą metų išleista knyga yra griežtai baigtinis objektas, o parodos formatas gerokai skiriasi nuo knygos formato. Vis dėlto parodos pavadinimas iš esmės identiškas knygos pavadinimui. Trumpi parodos tekstai tarsi atkartoja knygos problematiką (atsitiktinumas, monotonija, tuštuma ir pan.). Gal ateity norėtum koreguoti „tekstinį“ nuobodulio estetikos variantą, rašyti kitus (galbūt kitokius) tekstus apie tas pačias fotografijas, atsikratyti ankstesnių (galbūt įkyrių) minčių? Ir ar neatsibodo nuobodulio tema?

 

A. N.: Parašius disertaciją apie nuobodulį, niekas nebegali nusibosti – nuobodulys, trumpai tariant, yra tik trumpesnis ar ilgesnis tavo nesugebėjimas atsiverti dabarties neapibrėžtumui. Nuolat kaupiasi nauji fotografijos, kino, dailės ir literatūros reiškiniai, kuriuos būtų galima įtraukti į knygą, į parodą ir t.t. Taigi rašyti būtų galima be galo, kaip ir koreguoti „tekstinį“ nuobodulio estetikos variantą“, kaip čia pasakei. Manai, tokių pagundų nebuvo? Ir dar kaip! Bet pasinaudojau disertacijos vadovo Alfonso Andriuškevičiaus patarimu (o be jo palaikymo jokios nuobodulio estetikos ir nebūtų) ir nebetaisiau, nes taisymas būtų neišvengiamai reiškęs perrašymą. Negalima amžinai įstrigti vienoje temoje. Net jei gyvenime daugiau nieko įdomaus nebeparašysiu, su nuoboduliu metas baigti. Anksčiau galvojau, kad baigsiu išleidusi knygą, dabar paaiškėjo, kad dar reikia padaryti parodą. Na gerai, padarėm kartu su Egle Deltuvaite, bet dabar jau gana. O pats nuobodulys neišsemiamas, jis niekada nesibaigia. Žinai, kai jau turėjau baigti disertaciją, nusipirkau Jono Meko knygą „Trys draugai“ – ten publikuotas jo susirašinėjimas su Johnu Lenonu, Yoko Ono ir Jurgiu Mačiūnu. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir žiūriu: „Nuobodulys“. Pasirodo, Mačiūnas, įkvėptas Jono Meko brolio Adolfo apsakymo „Nuobodulys“, sugalvojo padaryti nuobodulio knygą. Rinko visokius beprasmius tekstus, žodynų puslapius ir panašius dalykus, taip pat – batų padus viršeliui. Taip niekada tos knygos ir nepadarė – galbūt iš dalies dėl to, kad jam joks darbo vadovas neliepė sustoti. Taip kad – ne, tikiuosi, kad niekas manęs nepastūmės rašyti kitų variantų, tegu rašo kiti, jei jiems įdomu.

 

S. T.: Nuobodulys tęsiasi ne tik salės ekspozicijoje ir už jos ribų (kai kurie darbai eksponuojami laiptų aikštelėse ir koridoriuose tarp salių), bet ir pastovioje NDG ekspozicijoje. Žiūrint į skulptūros ir tapybos kūrinių kaimynystėje rodomas Alvydo Lukio 1992 m. fotografijas iš serijos „Daiktai studijoje“ arba Gintauto Trimako 1987 m. darbus iš serijos „Plokštumos“ galima pamanyti, kad pati nuobodulio estetika jau yra kanonizuota kaip Lietuvos dailės istorijos dalis. Žinoma, kanonai formuojami ne vien parodomis, kolekcijomis, bet ir tekstais; kita vertus, jie nėra amžini. Įdomu, ar šiandienos ekspozicijai rinkti kūriniai tiesiog nuosekliai iliustravo seniai prieitas išvadas?

 

A. N.: Aš nenorėjau, kad iliustruotų, bet gali būti, kad tai net neišvengiama. Pirma juk buvo tam tikros fotografijos, kurias norėjosi šiek tiek geriau suprasti. Aš jas sau išsiaiškinau per nuobodulį – taip jos susijungė į vieną reiškinį. Bet tai negali būti vienintelė jų interpretacija ir vienintelė jungtis. Aš ir pati galėčiau pasiūlyti kitokių, o ką jau kalbėti apie kitus suvokėjus? Aišku, kai renki knygai iliustracijas ar darbus parodai, neišvengiamai „iliustruoji“ tuo požiūriu, kad atsirenki tuos, kurie „paremia“ idėją, o ne jai prieštarauja. Gal tai netgi blogai, bet kita vertus, paroda yra tekstas, tai kodėl aš negaliu rašyti savo teksto? Juo labiau kad fotografai sutiko tame tekste sudalyvauti. Žiūrovas taip pat turi būti pasiruošęs keliauti kūrinių kryptimis.

 

S. T.: Teko matyti, kad salėje vaikštinėjantys žiūrovai sunkiai galėjo įsijausti į neretai „keistas“ nuotraukas, prieš tai (ar po to) neperskaitę paaiškinimų – fotografijas tam tikrais blokais suskirstančių tavo pastabų. Knyga šiuo atveju gali būti traktuojama kaip sunkiasvoris akademinių tyrimų variantas, kurį tikslingai „palengvina“ intriguojantys paaiškinimai parodoje...

 

A. N.: Kai šitiek metų rašai apie tas pačias fotografijas, net keista girdėti, kad kažkam jos vis dar atrodo „keistos“ – jau seniai galima buvo prie jų priprasti, nes parodoje eksponuojami autoriai yra gerai žinomi ir tokias fotografijas kuria jau daugiau nei dvidešimt metų. Tavo minėta žiūrovų reakcija rodo, kad vis dėlto fotografijos menas sunkiai pasiekia net kultūra besidominčius žiūrovus. Gal iš dalies dėl to, kad fotografija dažniausiai užsidaro „šakinėse“ galerijose, tad jos žiūrėti eina tik tie, kurie domisi fotografija, o visiems kitiems ji lieka nežinoma, kol neatsiduria Nacionalinėje dailės galerijoje. Štai dabar ir pagalvojau, kad turbūt reikėjo padaryti tą parodą, nes viskas taip ir būtų likę – visi įsivaizduotų, kad Lietuvos fotografija tebėra tokia, kaip ją supranta ir kuria Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir kiti vyresnieji fotografai. Betgi jau seniai taip nebėra.

 

S. T.: Minėjai, kad tavo požiūrį į nuobodulio estetiką daugiausia formavo Alfonsas Andriuškevičius. Tranzitinė erdvė (arba tai, ką tu savo knygoje pavadinai „tarperdviu“), kas nuobodulio estetikoje yra svarbu savaime, man taip pat priminė Andriuškevičiaus paskaitose minėtą „semiotinę metaforą“ apie rankos pirštus. Anot Andriuškevičiaus, įdomiausias dalykas gali būti ne pirštai, o tarpai tarp jų (taip dailės kritikas ne sykį aiškino dailės kūrinius).

 

A. N.: Negalėčiau pasakyti, kad Andriuškevičius kažkaip sąmoningai ką nors formavo, bet ilgainiui vis aiškiau darosi, kad iš esmės tik išplėtojau tai, ką jis rašė jau 9-ajame dešimtmetyje, tik gal ta nuobodulio sąvoka suteikė interpretacijai naujų spalvų. O tas palyginimas su tarpupirščiais labai tinka. Jei knygą būtų rašęs jis, gal būtų „tarpupirščių estetika“? Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad jei A. A. nebūtų palaikęs mano disertacijos temos, apie „nuobodulio estetiką“ galbūt niekada nebūtų parašyta, nes kol turėjau tik idėjos užuomazgas, sunkiai sekėsi tokiu sumanymu įtikinti kitus. Dabar sau tai visada primenu, kai koks nors studentas atsineša keistą idėją.

 

S. T.: Tavo parodoje šalia nuotraukų „išlendantys“ filosofinio pobūdžio tekstai ar videodarbai jau pratęsiami muzikos kūriniais... Kunčius juk pats pasirinko džiazo muzikantą Thelonious Monką? Ar nejautei pagundos parodą papildyti trumpais eilėraščiais ar esė?

 

A. N.: Muzika visada buvo nuobodulio estetikos projekto dalis – ne veltui parodos tekstuose ne kartą įrašiau Johno Cage’o citatas (jis buvo svarbus ir Jurgiui Mačiūnui). Kai Eglė man pasiūlė daryti parodą apie nuobodulį, iš pradžių ir galvojome, kad būtų smagu parodyti ne tik fotografiją, bet platesnį kultūros lauką, kuriame, aišku, yra ir muzika (o kad yra tapyba – savaime aišku; čia be Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio neapsieitume), ir literatūra. Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Kučinskas siūlė įdėti Jono Meko tekstą apie musę – jį susiradau ir supratau, kad puikiai tiktų. Bet šioje vietoje teko sustoti – pridurti du kino filmus, kurie tam tikra prasme yra „judančios fotografijos“ ir susiję su nuobodulio estetikos fotografais (Kunčius yra vienas iš jų, o filmuoti jį paskatino Jono Meko filmai), yra paprastas veiksmas. Įtraukti kitas meno šakas kur kas sudėtingiau, mažų mažiausiai tam reikia didesnės erdvės. Arba visai kitokios parodos koncepcijos, kur galbūt dalyvautų koks vienas fotografas. Mudvi su Egle nutarėme, kad vis dėlto paroda yra fotografijos festivalio „In Focus“ dalis, tad mes ir koncentruosimės ties fotografija. Juo labiau kad ir biudžetas buvo miniatiūrinis. O Kunčius Thelonious Monką ne šiaip pasirinko – tai yra „jo“ džiazo muzikantas, tos muzikos jis klausosi nuo tų laikų, kai kūrė tuos filmus, ji teka jo gyslomis, jis filmuoja tos muzikos ritmu. Kai jo dirbtuvėlėje peržiūrinėjome tuos filmus, paleidę kasetę su Thelonious Monko muzika, fortepijono garsų frazės sutapo su vaizdo „frazėmis“ – visai atsitiktinai, nieko specialiai nederinant.

 

 

S. T.: Fotografijos reprezentavimo strategijos šiandien neretai siekia netikėtumo, atsitiktinumo, neapibrėžtumo, paradokso ir pan. 2008 m. Šiuolaikinio meno centras surengė parodą „Lietuvos dailė ’08“, sudarytą iš aštuonių konceptualiai skirtingų dalių. Vieną iš ekspozicijų „Tekstas: 11 vs 1“ kuravo Margarita Matulytė, sužaidusi savotišką „detektyvą“ (kai kurie autoriai ir kultūrinės atminties ženklais tapusios jų fotografijos šiandien eksponuojamos „Nuobodulio“ parodoje). Anot Matulytės, ŠMC ekspozicijos nuotraukos buvo tarsi „nuorodos į apčiuoptus trūkius, kurie išderina nusistovėjusį tam tikro laikotarpio meninio diskurso apibrėžimą“. Čia pat kuratorė pasakė, kad suburti atsitiktinę komandą vienam projektui istoriškai yra „klaidinga“. Mat autoriai „idėjiškai, stilistiškai, net fiziškai niekada nebuvo sujungti vienu laiku ir vienoje erdvėje“. Tokiame prasminio melange kontekste „Nuobodulio“ ekspozicija atrodo švari ir gana akademiška (šį žodį vartoju gerąja prasme), nors nuobodulio tema galėjo likti nepripažinta VDA doktorantūros komiteto kaip kažkas „pernelyg nemoksliško ir neaiškaus“.

 

A. N.: Aš turbūt jau suakademiškėjau galutinai, ką padarysi – darbas toks. Bet šiaip, nors sutinku su Margarita, kad suburti atsitiktinę komandą yra klaidingas žingsnis (ir labai vertinu jos parodas), nuobodulio estetikos atveju tas subūrimas nėra atsitiktinis. Nors fotografai ir nekūrė kaip viena grupė ir šis „būrys“ yra heterogeniškas, vis dėlto jis sudarytas iš grupelių, kurios irgi yra tarpusavyje susijusios draugysčių, mokinių ir mokytojų, sekėjų ar tiesiog panašios pasaulėjautos ryšiais. Juos Gintautas Trimakas netgi šiek tiek panaudojo kurdamas ekspoziciją, todėl neatsitiktinai Gintaras Zinkevičius ir Remigijus Pačėsa atsidūrė greta, TTL (Trimakas, Treigys, Lukys) užima centrą, kiekviena ekspozicijos atšaka, galima sakyti, prasideda nuo Kunčiaus, Alfonsas Budvytis ir Vytautas Balčytis „laiko“ tolimuosius kampus ir t.t. Ne, čia ne atsitiktinis būrys, o tai, kad reikėjo per daug darbų sutalpinti į mažą erdvę, galbūt netgi padėjo atskleisti tą ryšių susipynimą.

 

S. T.: Ekspozicijoje atsirado ir gerokai tarpusavyje kontrastuojantys Algimanto Kunčiaus bei Jono Meko filmai. Pastarojo įtraukimas į parodą gerokai praplėtė pačią nuobodulio idėją, tačiau man jis siejasi ne tiek su tavo išsamiai aprašyta (sovietinio) nuobodulio patirtimi, bet su visai kitokiais kasdienybės tyrinėjimo aspektais.

 

A. N.: Algimantas Kunčius filmuoja žiūrėdamas pro vieno buto langus, netoliese kabančioje Alvydo Lukio fotografijų juostoje užfiksuotas vienas pabuvimas ant jūros kranto Nidoje, o Jonas Mekas vienus metus (2007-aisiais) kasdien kūrė po vieną filmą. Meką norėjau įtraukti dėl dviejų priežasčių: kaip sakiau, jis įkvėpė Kunčių filmuoti, be to, jis yra lietuviška sąsaja su pasaulio nuobodulio estetikos kontekstu. Buvo galima pasirinkti beveik bet kokį kitą Meko filmą ir jis būtų tikęs šiai parodai. Bet projekte „365 dienos“ man patiko tai, kad norint jį visą pažiūrėti, reikėtų sėdėti galerijoje kelias dienas nuo darbo pradžios iki pabaigos (tiksliai nepaskaičiavau, kiek jis iš viso trunka). O be galo ilgas sėdėjimas, žiūrint visai nedramatiškas, kasdieniškas istorijas, yra tobula nuobodulio patirtis.

 

S. T.: Pati nuobodulio estetika šiuolaikiniame Lietuvos mene tvyro jau seniai, apie ją įvairiai kalba ir kritikai. Čia galima prisiminti ir kai kuriuose mūsų menininkų videodarbuose išryškintus „nieko nesakančius“ kasdienybės laiko intervalus. Nuobodulys yra ne vien Lietuvos fotografijoje įprasta būsena, bet ir šiuolaikinių informacinių technologijų pasaulio aspektas. 1999 m. Kristina Inčiūraitė, pavyzdžiui, rašė apie įgarsintą nuobodulį. Šiandien menininkus apėmęs nuobodulys yra „ne tik įkyrėjusios kasdienybės, bet ir intensyvios informacijos pasekmė“. Tai – nuobodulys, kurį gali sukelti meninio pasaulio hiperaktyvumas, intensyvūs informacijos srautai (taip pat dažnos profesinės kelionės ir pan.).

 

A. N.: Taip, tu visiškai teisi, ir Kristina teisi. Ir ta „nuobodulio estetika“ šiek tiek kalta dėl to, kad mano gyvenimas per daug suhiperaktyvėjo. Štai reikia daryti kitus darbus – Dailės akademijoje paskaitas skaityti, įvertinti studentų kursinius darbus, važiuoti su jais į praktiką, rašyti straipsnius ir Lietuvos fotografijos istoriją (kartu su Margarita), o aš vis plepu apie nuobodulį. Gal jau užteks?


„7 meno dienos“ Nr.35 (911), 2010-10-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qOEMmxSvAvyQfRvLTvx, 2012-01-09 09:13

I hate my life but at least this makes it bearalbe.

cac, 2010-10-13 13:25

gerai kad Agnė papasakojo kažką apie parodos kontekstą

ad, 2010-10-10 11:03

nuobodu

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti