Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Psichoanalizės gimimas iš isterikės vapesio


Aplink parodą „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre


Laima Kreivytė

Share |
Nanna Gro Henningsen . Instaliacijos „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis“ vaizdas.

„Nieko nesakyk! Neliesk manęs!“ – taip 1889 metais Emi pasakė savo gydytojui. Gydytojo vardas buvo Zigmundas Froidas ir jis pakluso. Ši akimirka žymi psichoanalizės atsiradimą. Akimirka, kai gydytojas nusileidžia, kai jis liaujasi būti aktyviu mokslo žmogumi, galinčiu išgydyti savo pacientą žodžiu ir prisilietimu... Froidas nusileido, Froidas liovėsi veikti, Froidas atsilošė ir klausėsi to, ko niekas nenorėjo girdėti, isterikės kalbos.

 

Lilian Munk Rösing „Duoklė isterikei“. Iš parodos katalogo

 

Šiuolaikinis menas gali būti pigus triukas, nuobodžios intelektualinės pratybos, „pasidaryk pats“ videorankdarbiai ir kas tik nori. Klausimas, kas yra menas, o kas nėra, jaudina tik ezoterikus. Man nesvarbu, kaip vadinti tam tikras dvasines ir fizines praktikas, kurios, netikdamos niekur kitur, atsiduria galerijoje ir muziejuje. Mane domina tokios veiklos intensyvumas, gebėjimas generuoti minties ar jausmo energiją. O šito joks institucinis stogas negali garantuoti. Todėl visiškai neverta jaudintis, jei koks konjunktūriškai didis autorius neišleidžia nė dūmo arba tavo prietaisai jo nefiksuoja. Postkonceptualaus meno atvirukinė vaizduotė nublanksta nė neblykstelėjusi prieš  Olandiją apėmusią kalno maniją. Žemiau jūros lygio (bet jam nenusileidžianti!) šalis staiga mirtinai užsigeidė kalno. Užsigeidė ir jau rimtai mąsto, kuria vizualizacijas, svaigsta apie kalnų slides, rogutes bei violetines Alpių karves. Šis kol kas tik virtualus projektas – geriausias pastarojo meto konceptualaus meno kūrinys. Ne tik dėl paradoksalios vaizduotės galios, bet ir dėl intertekstualumo – nuo menamo kalno sklindančio kitų kalnų aido. Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas... Jei kalnas nepagimdė pelės, tai ir pelė nepagimdė kalno – naivu manyti, kad Olandijos kalno manija gimė iš sporto žurnalisto pokšto. Horizontalioje plokštumoje plynę kontempliuojanti vaizduotė šimtmečius pylė tą kalną po smiltį. Kol galiausiai Italijoje apsilankęs flamandų tapytojas Pieteris Bruegelis (1525–1569 m. rugsėjo 9 d.) neištvėrė ir driokstelėjo įsižiūrėtas Alpes tiesiai į savo olandiškus peizažus. Tobula vagystė, žargoniškai – apropriacija. Kiek kartų norėjau atlikti tokį copy–paste važiuodama autostrada Vilnius – Klaipėda! Kelias į Klaipėdą apskritai yra visokių idėjų gryninimo ir purvinimo vieta (galima prisiminti ir Juozo Laivio magistralinius menus), ypač kai atvažiavus yra kur jomis pasidalyti. Pavyzdžiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kur šiuo metu veikia viena iš įdomiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvoje rodytų tiriamojo meno parodų „Bedlamas“. Bet iki jo dar prieisim – mažais žingsneliais.

 

Kalbant apie įsivaizduojamų kolekcijų kūrimą (tai irgi aktualu „Bedlamo“ kontekste), iki šiol geriausius pavyzdžius radau ne meno institucijų, o knygų pavidalu – Orhano Pamuko mazochistinės manijos dokumentacija, pavadinta „Nekaltybės muziejus“, ir Griseldos Pollock „Susitikimai virtualiame feministiniame muziejuje“. Abu autoriai gilinasi visai ne į tai, į ką „turėtų“ – Pollock, pavyzdžiui, atidžiai tyrinėja Sigmundo Freudo kolekcionuotas Egipto kapavietėse atkastas statulėles, išdėliotas jo darbo kambaryje taip, kad jas matytų tik psichoanalitikas, o ne ant kušetės atviraujantis pacientas (dabar yra tauresnis žodis, bet ne dėl grožio juk rašome). Freudas galėjo stebėti pacientą, pats būdamas jo galvūgaly – nematomas. O priešais pacientą kabėjo paveikslas su nieko nematančiomis sfinkso akimis. Akli sfinksai įmins visas mįsles. Visa ta paveikslais ir skulptūromis apkrauta Freudo „scenografija“, kurioje jam teko nematomo Dievo Tėvo vaidmuo, yra iškalbinga savaime. Dar įdomesnis yra psichikos procesų ir žvilgsnio, žiūrėjimo, vizualizacijų santykis.

 

„Bedlamo“ parodoje Nanna Gro Henningsen tyrinėja iškreiptą beprotybės žvilgsnį. Čia, žinoma, neapsieinama be Freudo mokytojo Jeano-Martino Charcot, kurį matome André

 

 Brouillet paveikslo (1875) reprodukcijoje. Paveiksle Charcot demonstruoja apalpusią isterikę kostiumuotai vyrų auditorijai per paskaitą Salpêtrière ligoninėje. Ši ligoninė, įsikūrusi buvusiame parako fabrike, tapo izoliuotu pasauliu daugiau nei 4000 epileptikėms, isterikėms, valkatoms, prostitutėms, nusikaltėlėms. Ne visos buvo nepagydomos ligonės – dažnai čia atsidurdavo nuskurdusios, šeimos nebeišlaikomos ar be šeimos augusios vargetos. XIX a. pabaigoje neurologas Charcot pradėjo Salpêtrière isterijos tyrimus. Tam jis pasitelkė naujausią tuometinę techniką – fotografiją. Tikėta objektyvo nešališkumu, nors dėl ilgo fotoaparatų išlaikymo nuotraukos buvo inscenizuojamos. Garsusis tyrinėtojas užhipnotizuodavo pacientes, ir jos įtaigiai demonstruodavo isterijos simptomus.

 

Tačiau net ir tada fotografija nebuvo tik neutralus dokumentas. Pacientės puikiai suvokė, ko iš jų tikimasi, ir stengėsi patenkinti auditorijos lūkesčius. Kai kurios ligonės tapo savotiškomis žvaigždėmis, nes Charcot ne tik demonstravo savo tyrimus kolegoms, bet ir rengė viešus isterijos gydymo seansus, kuriuos už pinigus stebėjo reginių ištroškusi minia. Viena iš tokių pasirodymų žvaigždžių – isterijos karaliene tituluota Marie Wittmann, Charcot vadinama Blanša. Ji pagarsėjo kaip „geriausiai užhipnotizuojama“, tiksliausiai simptomus suvaidinanti atlikėja. Tikros ir įsivaizduojamos isterikės greitai suprato, kad pozuoti fotografijoms, piešiniams, būti liejamoms iš vaško, vaidinti prieš auditoriją yra visapusiškai naudingiau, nei būti uždarytoms su pamišėliais. Nuolankiosios Blanšos ir kitų dviejų Charcot pavyzdinių isterikių – užsispyrusios Augustinos ir demonų apsėstos Žinevjevos – istorijas aprašo Asti Hustvedt savo knygoje „Medicininės mūzos: isterija XIX a. Paryžiuje“ (leidykla W.W. Norton , 2011).

 

Parodoje Nanna Gro Henningsen ir nagrinėja tą isterijos spektaklio, performanso aspektą, kontroliuojančią žvilgsnio galią. Ji inscenizuoja Salpêtrière darytas fotografijas, Augustinos vaidmeniui pakvietusi Christiną Johansson. Įdomu, kad mirus Charcot, Augustinai liovėsi isterijos priepuoliai. Beprotybės žvilgsnis, kaip ir kiti žvilgsniai, yra sukonstruotas, sudaiktinantis, atskiriantis. Žvilgsnis, ypač tavo likimą galinčio spręsti profesionalo, kontroliuoja, įteigia, verčia paklusti. Jis atveria ne tik psichologinį, bet ir socialinį atskirtumą: dauguma Salpetriere pacienčių – vargingiausio sluoksnio sunkumų palaužtos moterys, o žymusis jas ir save išgarsinęs neurologas – pasiturintis buržua, gyvenęs Paryžiaus centre. Henningsen instaliaciją galima pavadinti galios sistemos išklotine: čia ir ligoninės modelis, ir Charcot su Freudu, ir kitokia medicininė (menamų?) ligų dokumentacija. Charcot praktikuota „vizualinė diagnostika“ moksliškai nepasitvirtino, bet iki šiol atsiranda „specialistų“, nustatančių kitų normalumo laipsnį tiesiog „iš akies“. Ar iš televizoriaus.

 

Charcot mokinys Freudas nuo vaizdo perėjo prie garso. Mokytojui isterikių pasisakymai neturėjo jokios reikšmės, ligos istorijose išlikę tik pavieniai jų liudijimai. Freudas įsiklausė į „beprasmius“ isterikės vapesius. Ir paaiškėjo, kad jie kyla ne dėl fiziologinių priežasčių, bet dėl pasąmonėje užslopintų traumų.

 

Viena kraupiausių (ir įtaigiausių) parodoje – Lotte Tauber Lassen videoinstaliacija „Smegenų istorija“. Žurnalistas Jonas Kaldanas pasakoja vaikystės prisiminimus, kaip šalia namų esančios psichiatrinės ligoninės koplyčioje buvo išimamos mirusių pacientų smegenys. Pasak katalogo, Orhuso psichiatrinėje ligoninėje plastikiniuose kibiruose laikomos 9479 žmonių smegenys, surinktos visoje Danijoje 1945–1982  metais. Mirusiajam(-ai) pašalinus smegenis, į kaukolę prikimšdavo senų laikraščių. Netikėtai šis videofilmas pasirodė kaip kraupi šiuolaikinių šlamštmedijų visuomenės parafrazė. Nebereikia operuoti – mes esame feisbuko šiukšlių prikimšti besmegeniai.

 

Pasivaikščiojimas aplink ir po „Bedlamą“ – puiki autoterapija. Beprotybės žvilgsnis tūno viduje – esi jo subjektas ir kartu objektas. Neatsitiktinai ekspozicijos pradžioje (ir pabaigoje) pasitinka instaliacija iš Klaipėdos jūrininkų ligoninės baldų ir prietaisų, suverstų į vieną krūvą ir periodiškai pasipurtančių. Ir tie sienoje atsiveriantys menami ligoninės koridoriai su tikrais ligoninės suoleliais, tik iš arčiau atpažįstami kaip fotografija. Dar yra paslaptingas balsas dėžėje, šizofreniškai susidvejinę Vicky Steptoe nutapyti veidai ir tos pačios autorės videodarbas apie pasikartojančius veiksmus – rankų plovimą su rožinį kūdikį primenančiu muilu, kol jis išnyksta. Žiūri į Pernelle Maegaard persekiojančių figūrų piešinius ant sienos, Karen Gabel Madsen chaotišką tapybą ir kartu su Jeanette Land Schou sukurtą instaliaciją iš ligonių drabužių, Ninos Marios Kleivan blizgančiame ekrane šmėsčiojantį Hitlerį, „patikrintų klaidų“ pripildytus Bodil Brems peizažus ir supranti, kad visos tos manijos jau gyvena tavyje. Normalumas, kaip ir nenormalumas, yra tam tikro laiko tam tikros visuomenės papročius atspindintis konstruktas – ir labai lengva atsidurti užribyje, ypač jei normos nustatomos iš galios pozicijų.

 

Ar mes būtume šioje bedlamo pusėje, neišgirdę isterikės vapesio?


„7 meno dienos“ Nr.31 (953), 2011-09-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

DcUC9tF0Sx, 2017-03-22 06:39

Have you ever considered about including a little bit more than just your articles? I mean, what you say is valuable and all. But just imagine if you added some great images or videos to give your posts more, &#p280;po2”! Your content is excellent but with pics and video clips, this website could undeniably be one of the very best in its field. Very good blog!

tnrlEZzdbWqzfYGICI, 2012-01-08 20:56

Your's is the intelligent approcah to this issue.

c, 2011-09-28 06:41

hu, geriau skulptūros. neapykanta neproduktyvi, poezijai nepadeda.

ponas Hu, 2011-09-20 14:51

jau nekenčiu visokių tų kultūrisčių, kurios nemėgsta pilnaties... bet žadėjau eilėraštį... radau tokį, jau nebegilioj jaunystėj rašytas. tai jums ir siunčiu, pupsiukai racionalieji:

Pienės vyno gelsvoji simfonija/
Pakabintas kaip bliūdas mėnulis aukštai/
Vėl profesoriams rodos, kad laikas pradingo/
Juodos tulpės šnabždės... netiesa/

Bet tiesa, kad praeina žydėjimas/
Girtas vakaras renka tylai žodžius/
Suoks lakštingalos garsiai it varlės/
Žvaigždės šoks paslaptingu ritmu/

ponas Hu, 2011-09-15 13:12

ahaha, tik nepamirskit kas yra kas - kuris pacientas, o kuris daktaras... aha... kokie grazus pilnaties atsvaitai ant gelzkelio begiu, taip ir norisi parasyti eilerasti apie... ahahaha...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti