Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
"Pasaulio muzikos dienų" koncertai
Apie OKT teatro spektaklį užsienio svečio akimis
Netrukus - 125 filmų maratonas
Kęstutis Šapoka: Regėjimo praradimai(18)
"Popierius, dažai" "Arkoje" ir "Regėjimo pratimai" galerijose "Tulips & Roses", "The Royal Standart Space"
Danguolė Ruškienė: Fotografijos erozija(2)
Trečioji fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė "Erozija" Klaipėdoje
Galimybė pasimelsti ir netikintiems

Audronė Žiūraitytė

Ši per Vėlines medijos kanalais sklindanti kunigo cituota mistikų frazė savaip įsikūnijo Onutės Narbutaitės naujame opuse, kurį sudarė du ritualai - lapkričio 1 d. Bernardinų kapinėse atlikta vakarinė dalis - "Cantio vespertina" ("Vakarinis giedojimas", arba "Requiem aeternam") mišriems chorams ir piccolo fleitoms ir lapkričio 2 d. - Vėlinių giedojimas "Lapides, flores, nomina et sidera" ("Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai") mišriam chorui, piccolo fleitai, trimitui, trombonui ir būgnui.

Misteriškai užburiantis vakarinis giedojimas "Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie" kažkam gal skambėjo kaip lopšinė mirusiesiems, ar pagal tekstą - kaip prašymas mirusiems suteikti amžiną atilsį. Man atrodė, kad "kūrinys" buvo ne atliekamas ir net ne sukurtas - tiesiog prabilo, prisikėlė senųjų kapinių dvasios... Jos pasikeisdamos trumpomis šalto tembro piccolo fleitų replikomis, šiltesnių atspalvių moteriškų ir vyriškų balsų motyvais šnekučiavosi, tai vientisai choru pasiūbuodavo ar švelnių atspalvių spektrinės harmonijos spinduliais visus apgaubdavo, sušildydavo. Tarsi įkastas negalėjai pajudėti, bijojai iš mirties sklindantį globojančios meilės pojūtį prarasti, dvasias išbaidyti. Toks potyris pirmasis, iš dalies nulemtas statiškos koncertinio klausymo patirties. O pajudėti gal ir vertėjo - kapinių aplinkoje tai būtų natūraliau, o "kūrinio" atsivėrimo, suvokimo rakursai būtų pilnesni.

 

Minimalizmo estetiką įprasminanti rečitatyvinė technika, kai besisukantys keli garsai, trijų piccolo fleitų (Valentinas ir Giedrius Gelgotai, Darius Gedvilas) ir trijų chorų ("Jauna muzika", "Aidija" ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos, vadovaujami V. Augustino ir R. Gražinio) skleidžiami, - tai užplaukiantys, susiliejantys, tai išsiskiriantys, pasislenkantys, vėluojantys, iš skirtingų kapinių vietų sklindantys - sudarė stereofoninį efektą, panardino į būseną, kuri teikė vilties, kad išmoksime mylėti ir būsime nemirtingi.


Kiekvienas antrojo ritualo "Lapides, flores, nomina et sidera" partitūros puslapis pripildytas meilės žmogui, jo trapiai būčiai, visatai. Nes tik meilė, išskirtinis talentas mylėti ir kurti gali įkvėpti tokio grožio muziką kaip O. Narbutaitės Vėlinių giedojimas! Jis skambėjo septyniose Vilniaus šventovėse - Arkikatedroje bazilikoje (giedojo choras "Vilnius"), Šv. Jonų (Vilniaus universiteto mišrus choras), Šv. Kazimiero (choras "Brevis"), Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų (choras "Langas"), Šv. Ignoto ("Aidija" ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos choras), Šv. Teresės (LMTA mišrus choras), Šv. Kotrynos bažnyčioje (choras "Jauna muzika"). Pasirinkau pastarąją, nes čia išgyvenau O. Narbutaitės "Centones meae urbi" premjerą. Dabar graži ir teisinga "Akmenų, gėlių, vardų ir žvaigždynų" muzika skambėjo it jaudinantis stebuklas, kuriame susiliejo etinės ir estetinės vertybės. Gal iš tiesų genialu yra tai, kas paprasta, nors ne visada su tuo sutinkama. "Jauna muzika", vadovaujama Vaclovo Augustino, dainavo puikiai, instrumentiniame ansamblyje subtiliai dalyvavo: Valentinas Gelgotas (fleita), Domas Memėnas (trimitas), Rimantas Valančius (trombonas), Zenonas Bagavičius (mušamieji).

O. Narbutaitės veikalas - 2008 m. festivalio "Gaida" užsakymas, kurį vykdydama kompozitorė susidūrė su ypač daug jai keliamų sąlygų. ISCM Pasaulio muzikos dienų Vilniuje kviestinio kuratoriaus Lieveno Bertelso pasiūlymas kūrinį atlikti Vilniaus kiemuose - nuo Šv. Jonų, universiteto iki Aušros vartų - dėl netinkamo Lietuvos rudeniško klimato buvo choristų atmestas. Tačiau veikalo, išeinančio iš tradicinės koncertų salės erdvės ir, kompozitorės žodžiais tariant, iš "šiuolaikinės muzikos kalbos geto", idėja išliko. Taigi muzika buvo kuriama kiekvienam, premjeros metu užklysiančiam į "kiemus" - kapines ar bažnyčias. O. Narbutaitė nesibaimino "laisvės grandinėse". Apsiribojusi keturbalsiu choru, skirtu miesto, bažnyčios bendruomenei, prislopinusi autorinį egocentriškumą (postmodernistinis niuansas), drauge ji siekė, kaip visada, būti ištikima sau (modernistinis niuansas). Atmintyje iškyla ne visai tiesioginės, bet vis dėlto paralelės su kitu kompozitorės kūriniu - gedulinguoju "Opus lugubre", dar 1991 m. daugelį taip pat sukrėtusiu kaip reta autentišku skaudžių visuomenės išgyvenimų (1991 m. sausio 13 d. įvykių, kai baigiant darbą "įsispaudė" Henriko Nagio eilutė "Tiems, kurie buvo. Šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus Žiema") įkūnijimu muzikos kūrinyje, intymios ir visuotinos raiškos pusiausvyra. Tuomet, anot G. Gapšio, "kompozitorė liko tokia pat autentiška, jos "mes" toks pat natūralus, koks kad buvo "aš", ji neįpuolė į kokią dirbtinę konjunktūrą ar pigų vaizdingumą, programiškumą". 1991 m. sausio įvykiai visiems buvo šventi ir pilietiški, kaip ir Vėlinės Lietuvoje - savita rezistencijos forma, kai okupacijos metais prisimindavome kritusius už laisvę, nepriklausomybę. Dėl būtinumo ypač subtiliai prie "šventų" dalykų prisiliesti šie kūriniai man panašūs. Naujausias autorei buvo dar sunkesnis, nes a priori "Lapides, flores, nomina et sidera" buvo skirtas visiems.

Festivalio rengėjai tikslą pasiekė, nes savo išskirtinumu O. Narbutaitės "liturginės apeigos" iš tikrųjų įvairiomis prasmėmis atsidūrė tarpinėje zonoje. ISCM Pasaulio muzikos dienų Vilniuje tema In Between iš vienos pusės deklaravo apibrėžtų vertybių nebuvimą (O. Narbutaitės kūryboje jos visada apibrėžtos), drauge toleravo kūrybinių stilių įvairovę ir, L. Bertelso žodžiais, išjudėjimą iš postmodernizmo "tinka bet kas" miglotos žemės, vis geriau suvokiant savo ribas ir stiprybes. "Lapides, flores, nomina et sidera" pasirinkusi liturginio giedojimo modelius (tik "Libera me" ir "Salve Regina" yra autentiškos), O. Narbutaitė juos interpretuoja itin kūrybiškai, visų pirma apipindama originaliais akmenų (I dalis Corona lapidea girdi me akmenų ir kitų geologinių objektų sąrašą lotynų kalba), gėlių (II dalis Corona florea, gėlių sąrašas) ir žvaigždžių (IV dalis Corona stallarum, žvaigždynų ir kitų astronominių objektų sąrašas) vainikais, savitą centrą sukurdama Visų Šventųjų litanija (III dalis Litanie omnium Sanctorum).

Pirmoji dalis yra santūriausia - griežčiau ankstyvųjų daugiabalsumo formų reglamentuota, žemų choro registrų, stovinčios kvintos drausminama. Tik vardijant brangakmenius choras ir instrumentai sutviska įvairesnėmis spalvomis. Antroji dalis kontrastinga - gėlių vainikus gyvomis melizmomis lyg besivejančiais augalų vijokliais pina šviesūs mo...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru