Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
VI tarptautinis operos kritikų seminaras „Baltiškoji tapatybė operoje“.
Helmutas Šabasevičius: Baletas ar parodija?(3)
„Žydrasis Dunojus“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Daivos Čepauskaitės „Diena ir naktis“ Kauno kameriniame teatre
Paroda „Remix“ LDS galerijoje „Arka“
(1936 06 11 – 2012 01 03)
Arba paroda tarp to, kas galėjo būti, ir to, kas buvo 7–8-ąjį deš. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje
Nauji filmai: „Mergina su drakono tatuiruote“, „Atenbergas“
Krėsle prie televizoriaus
Sausio 13-22
Sausio 13–19 d.
Sausio 13–22
Sausio 13–22
Sausio 13–22
Dvi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje

Eglė Rindzevičiūtė

„Modernizacija. XX a. 7–8-ojo dešimtmečių Baltijos šalių dailė, dizainas ir architektūra“. Kuratoriai: Lolita Jablonskienė, Kaj Lobjakas (Talinas) ir Iliana Veinberga (Ryga) „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“. Kuratoriai: Andresas Kurgas ir Mari Laanemets (Talinas)

 

Norėtumėte nukakti į tuos keistus laikus, kai estetinė kūryba vis dar buvo orientuota į ateitį kaip naują ir neištirtą idiomą? O galbūt Jus intriguoja netolima, bet sparčiai tolstanti sovietinė praeitis? Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Modernizacija“ bei gretutinis projektas „Mūsų metamorfoškoji ateitis“ pristato gausų tekstų ir objektų rinkinį, kuris turėtų būti įdomus ir aktualus praktiškai visoms įmanomoms lankytojų kategorijoms: ir XX a. istorikams, ir dailės studentams, ir visai publikai, tiek Lietuvos, tiek ir iš užsienio.

Parodos idėja priklauso gana naujam ir ambicingam žanrui – istorijos kuravimui. Istorija artikuliuojama nacionalinės galerijos salėse tekstais ir daiktais, neapsiribojant viena disciplina. Kaip ir Šaltojo karo modernizmo paroda, į NDG atvežta iš Viktorijos ir Alberto muziejaus 2009-aisiais metais, „Modernizacija“ bei ją lydinti „Metamorfiškoji ateitis“ sujungia dailės bei architektūros stilių istoriją su politine, socialine bei mokslo ir technologijų istorijomis.

Tokio užmojo paroda surengta labai greitai – vos per dvejus metus, ypač turint omenyje, kad sovietinio laikotarpio istorija yra nauja disciplina ir detalūs sovietikos tyrimai, nors ir populiarėjantys, dar nėra pakankamai išplėtoti. Anot parodos kuratorių, viena iš „Modernizacijos“ užduočių buvo inicijuoti ir paspartinti sovietmečio materialinės aplinkos tyrimus bei kolekcionavimą. Būdama pilotiniu projektu, „Modernizacija“ lankytojui nesiūlo apibendrinančių išvadų, vertinimų ar visa apimančių naratyvų.

Būti akistatoje su sovietika – it braukti delnu per baltų silikatinių plytų sieną, pasitinkančią ties įėjimu. Tos plytos, jos tamsiai baltos ar šviesiai pilkos? Silikatinis smėlis, švelnus jis ar žeidžiantis it stiklo dulkės? Išeksponuotus daiktus palydintys tekstai atkreipia lankytojo dėmesį į sovietmečio daugialypiškumą ir prieštaravimus.

Būtent neslepiamas, o akcentuojamas daugialypiškumas ir yra įspūdingas šios parodos pasiekimas. Propagandinis dokumentinis filmas apie kasdienį gyvenimą Baltijos respublikose rodo skoningai apsirengusius sovietinius piliečius, beveik kaip iš Antonioni ekrano, švytinčius modernaus funkcionalizmo pastatus, elegantiškai įkomponuotus nesugadintos gamtos peizažuose. Labai norėčiau apsilankyti restorane „Jūros perlas“ Jūrmaloje (1964). Iš tiesų, vien žvelgiant į vizualinę medžiagą – videomedžiagą, nuotraukas – atrodo, kad iki 1980-ųjų kasdienis gyvenimas Sovietų Sąjungoje ir Vakarų Europoje ne itin skyrėsi. Taip, be abejo, reikia pabrėžti – turiu omenyje vizualinę medžiagą, o ne pačią tikrovę. Galima net būtų pažaisti fotopokerį sukeičiant kai kurias nuotraukas iš tipinės sovietinės ir britų vidurinės klasės atstovo albumų. Dedu galvą, akį rėžiantys skirtumai atsirastų tik atvertus 9-ojo dešimtmečio puslapius.

Sovietmečiu kurtas dizainas ne tik galėjo pasinaudoti ankštoka autonomijos niša (formalizmas buvo leistinas funkcionalistiam stiliui!), bet ir noromis nenoromis išduoti toli gražu ne egalitarinį komunistinės santvarkos pobūdį. Geriausias liūdnai pagarsėjęs pavyzdys, TU-144, gana akivaizdi „Concorde“ lėktuvo kopija. Vadinamieji konkordskiai atliko labai nedaug skrydžių, vienas lėktuvų sudužo Paryžiaus parodoje. Ir mažiau technologiškai sudėtinguose projektuose sovietines ambicijas neatsilikti nuo Vakarų trikdė nuolatiniai „nedadarymai“. Parodoje eksponuojamas dailių formų estiškas šviestuvas, kurio plastmasė, deja, nefuturistiškai pageltusi, o gaubte žiojėja išdegusi skylutė... Bet keisčiausia tai, konkordskio dizaineriai suprojektavo futuristinį, sakytum, Kubricko 2000 metų odisėjos įkvėptą, interjerą pirmajai klasei. Pirmoji klasė komunistiniame lėktuve?!.

Keletas objektų parodoje (estiški formulės automobiliai „Vormel-1“ ir „Vormel-2“, lietuviškas kompiuteris „Rūta 110“) pristatomi kaip nacionalinės pramonės pasididžiavimas. Tačiau būtų įdomu sužinoti šiek tiek daugiau, pavyzdžiui, kokiuose kontekstuose šie produktai galėjo didžiuotis puikia kokybe? Esu kalbėjusi su keletu Rusijos ir Ukrainos taikomosios matematikos pionierių, ir kiekvieną kartą nevengdavau pasidomėti apie „Rūtos“  serijos kompiuterius. Galbūt tai tik atsitiktinumas, kurio nereikėtų sureikšminti, tačiau kol kas nesutikau nė vieno rusų ar ukrainiečių matematiko, prisimenančio lietuviškus kompiuterius. Tai, žinoma, labai subjektyvus „tyrimas“, tačiau sugestijuojantis, kad nereikėtų užsižaisti su Pabaltijo, kaip „artimųjų Vakarų“, išskirtinumo idėja. Galbūt šių šalių pasiekimai ir buvo išskirtiniai, bet tik tam tikruose kontekstuose ir tik tam tikru metu.

Kitas įdomus parodoje atskleistas fenomenas – Sovietinio Pabaltijo menas, įkvėptas naujųjų elektronika paremtų mokslų. „Metamorfiškoji ateitis“ gan išsamiai pristato Pabaltijo menininkų kurtus kinetinius objektus, neretai kaip skulptūras viešosiose erdvėse. Tai išties reikšminga, nes kinetinis menas užima svarbią vietą įtvirtintuose meno istorijos naratyvuose. Pirmas žingsnis žengtas, kinetinis menas Pabaltijyje rastas, tiriamos jo reikšminės sąsajos su technomokslu ir politika. Tačiau norisi paklausti, kiek geras tas kinetinis menas? Ar tik nebus taip, kad Pabaltijo kinetinis menas liks įdomus tik specialistams? Kinetiniai objektai, pristatyti nuotraukose, rodo nuobodokas, matematinių ženklų įkvėptas konstrukcijas...

Tačiau parodoje „Modernizacija“ nebūtina klausinėti savęs ir kitų, galima tiesiog mėgautis. Sovietmečiu kurtas dizainas nebūtinai turi būti suvoktas per socialines, mokslines ar politines asociacijas. Dizainas gali būti absoliučiai grynas ir metafizinis, kaip Ellen Hansen „Mėlynas kilimas“ (1965): vibruojantis, persmelkiančiai intensyvus kaip Yves Klein mėlyna.

Deja, to paties negalėčiau pasakyti apie gretutinę parodą „Mūsų metamorfiškoji ateitis“. Šios ekspozicijos koncepcija yra taikli ir drąsi. Anot kuratoriaus Andreso Kurgo, ekspozicijos tikslas traktuoti sovietmečio Pabaltijo dizainą ne kaip nacionalistinės meninės aut...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru