Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Tarp realybės ir vizijos


Arba paroda tarp to, kas galėjo būti, ir to, kas buvo 7–8-ąjį deš. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje


Julija Reklaitė

Share |
Parodos „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ Nacionalinėje dailės galerijoje vaizdas. 2011 m.
Iš Lietuvos dailės muziejus archyvo, Tomo Kapočiaus nuotrauka
Modernizmo architektūros, dailės, dizaino, gyvenimo būdo ir jo kontekstų vertinimo, per-vertinimo ir re-įvertinimo diskursai vis labiau skverbiasi į mūsų vaizdinių lauką.


Tema populiari tarptautinėje erdvėje, gausėja 6–8-ąjį dešimtmečius pristatančių ir nagrinėjančių parodų, ypač buvusiame Rytų bloke, už buvusio (ar dar likusio) Vakarų matymo ribų. Neseniai dar visišku tabu buvusi tema pamažu tampa informacijos ir diskusijų lauku. Regis, tai, kas dar oficialiai netapo istorija, jau nagrinėjama teorinio ir praktinio diskurso lygiu. Todėl nenuostabu, o kartu ir džiugu, kad Nacionalinė dailės galerija, savo, kaip parodinės institucijos, įsitvirtinimą pratęsia stambia paroda „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“. Ją galima vertinti ir kaip garsiai nuskambėjusios vienos iš galerijos atidarymo parodų – „Šaltojo karo metų modernizmas, menas ir dizainas suskilusiame pasaulyje 1945–1970 m.“ – tęsinį, nagrinėjantį vietinį, Baltijos šalių modernizacijos procesą, traukiantį į dienos šviesą iš dalies dar prisimenamus ir žinomus, bet dažniausiai mūsų šiuolaikiniame parodiniame kontekste nerodytus objektus. Toks dulkių nuo nesenų ir dar nesuformuotų archyvų braukymas yra reikšmingas tarsi savaime, jis neleidžia sudūlėti dar parodose nenagrinėtai informacijai, sužadina smalsumą ir provokuoja tolesnius veiksmus. Bet ar to pakanka?

Reikia pripažinti, kad rengti tokią parodą ne tik reikia, bet ir drąsu, nes gyvoji atmintis yra dar jautri ir įsiskaudinusi, linkusi save perrašyti, o pakitusiame sociopolitiniame kontekste vertinti vis kitaip. Kartu svarbu įvertinti, kad toks stambus, daugiasluoksnis projektas yra labai atsakingas žingsnis, nuo kurio dabar nustatytos krypties neišvengiamai priklausys panašių tyrimų gausa ir diskursai ateityje, o galbūt ir muziejuose kaupiamos kolekcijos. Tarptautinei kuratorių komandai nubraukus pirmąjį informacijos atgaivinimo sluoksnį ir „apšildžius“ auditoriją, tikėtina, atsiras vis daugiau, vis kritiškesnių, siauresnes temas išsamiau analizuojančių projektų. Tuo tarpu „Modernizacija“, kaip pirmas bandymas aprėpti net trijų valstybių (tiesa, nesiekiant išryškinti jų panašumų ar skirtumų) kultūros procesus, prasidėjusius per politinį ir kultūrinį atšilimą Sovietų Sąjungoje, regis, kitokia ir negalėjo būti – ji labai plati, vienareikšmiškai nuosaiki, labai estetiška, politiškai korektiška ir gana atsargi.

Platus ir kartu abstraktus šios daugiasluoksnės temos vaizdas atsiskleidžia lygiagrečiai ir nehierarchiškai eksponuojant visų trijų valstybių architektūros, dailės ir dizaino kūrinius vienalyčiame projekte, toks „2D“ ir „3D“ objektų gretinimas leidžia geriau įsivaizduoti to meto galimybes ir realybę teigiant, kad Baltijos šalys buvo tarsi mažieji vakarai Sovietų Sąjungoje. Kita vertus, nejučia susidaro įspūdis, kad tikrasis eksponuojamų artefaktų kontekstas atsiskleidžia tik tekstinėmis užuominomis ir greta rodomais propagandinį atspalvį turinčiais to laikotarpio filmais, kurie dar labiau aštrina atskirties tarp galimo ir negalimo suvokimą. Taigi paroda iš esmės kalba apie tai, kas galėjo ir kas negalėjo atsirasti kultūros lauke radikaliai modernizuojant šalis. Tarp eilučių kalbama apie tai, kas tarsi buvo ir kas iš tiesų buvo – apie originalius vietinio dizaino objektus, užsienio prekių deficitą, gebėjimą juos „susiveikti“ (taip pat kaip keliones į užsienį, jų įtaką, atspindimą architektų eskizų knygelėmis, cituojamą vietiniuose leidiniuose ir pan.). Dauguma rodomų eksponatų iki skausmo pažįstami bent jau teoriniame lygmenyje, apie jų egzistavimą žinojo visi, tačiau realiai turėjo retas. Paroda tokiu konteksto nutylėjimu ir savotišku monotonišku šaltumu (įspūdį sustiprina ir parodos architektūra) primena, kad greta visasąjunginių liaudies pasiekimų parodų, vaizdingų naujausių kūrinių pristatymų bei aprašymų žurnaluose, iš tiesų kiekvienuose namuose būtum radęs tą pačią lengvai atpažįstamą sekciją ir sofą-lovą, ir iš esmės tą patį gyvenimo modelį, tiesa, radikaliai modernizuojamą ir vis kurstomą naujomis viltimis.

Parodos sandara taip pat rodo, kas joje galėjo ir kas negalėjo atsirasti, iliustruoja skurdžią muziejų kolekcijų situaciją ir iš esmės neadekvatų institucinį požiūrį į aptariamo periodo objektus. Prototipai ir daiktai, kurių etiketėse nurodyti Latvijos ir Estijos muziejų nuosavybės adresatai, Lietuvoje dažniau yra pasiskolinti tiesiog iš privačių asmenų. Todėl paroda panėšėja į tęstinį paieškų, modernizmo archeologijos projektą; ne veltui ji yra tik dalis stambaus tęstinio tarptautinio projekto, kurį papildė tarptautinė konferencija, siekianti atskleisti naujas atodangas, naujų modernybių specifiką ir jų ryšius su europinėmis tendencijomis, taip pat studentų kūrybinės dirbtuvės. Susidaro įspūdis, kad teoriniuose tyrimuose atskleistus faktus tiesiogiai atskleisti erdvėje ne taip paprasta, todėl plačiąja prasme projektas kvestionuoja, kaip išeksponuoti artefaktų netekusias idėjas, kaip atskleisti fiziniu pavidalu nebeegzistuojančius dalykus, kaip (ir kokią) atgaivinti neseną atmintį laviruojant tarp galimo ir negalimo. Galų gale – kaip tokiame kontekste išlikti kritiškai aštriam ir kartu objektyviam.

7–8-ojo dešimtmečių modernizacija ieško pusiausvyros tarp utopinės estetikos ir pilkos kasdienybės. Tai atliepia ir labai paveikus, meistriškas architektūrinis parodos sprendimas, kuris primena šaltai struktūruotą modernistinį miestą. Jame vagomis, mechaniškai sudėlioti namai turėjo reprezentuoti naują, modernų gyvenimo būdą, jie primena tiek utopiją, vizionierišką norą visus aprūpinti butais, tiek nejaukius kiemus su švilpiančiais vėjais, monotoniją, iš kurios taip siekta išsivaduoti, ir vientisumą, asmenybių niveliacija supriešinama su išskirtiniais ir ne visiems pasiekiamais objektais, kuriuos daugelis žiūrovų atpažįsta, tačiau nesitiki pamatyti muziejiniame kontekste.

 

Parodą ir jungia, ir skaido keturios apibendrinančios temos, keturi informaciniai pjūviai – Miestas, Namai, Pramoninė dailė ir Gyvenimo būdas, kurie sustiprinami ir dekoratyviais modernizmui būdingais medžiaginiais (plytų mūro, medžio, plieno) paviršiais. Pagrindinės temos, apimančios mastelį nuo Lazdynų gyvenamojo rajono plano iki nacionaliniais bruožais dekoruotų saldainių dėžučių (neva skirtų eksportui, bet apipavidalintų tik nacionaline kalba) pakuočių iš esmės yra tiesiogiai susijusios ir susipynusios, tačiau varijuoja jų užmojai ir mastelis. Tai įneša naujo, gaivaus struktūriškumo ir aiškumo Lietuvoje retoms panašaus pobūdžio parodoms, o kartu leidžia sugretinti ir palyginti sunkiai palyginamus objektus, suvokti vyravusią atmosferą.

 

Modernizacijoje ribos tarp meno ir dizaino niveliuojasi, viena ištirpsta kitame ir tai tampa nauju, vientisu modernios asmenybės gyvenimo būdu. Ypač įdomu tai, kad per visą parodą nejučia tęsiasi nacionalinio arba baltiškojo identiteto, ar tapatumo (kartais tiesiog asmeninės autoriaus išraiškos) gija, kuri įrodo, jog ryšiai su prieškarine moderniąja tradicija niekada nebuvo iš esmės nutrūkę.

Nagrinėti tokią daugiasluoksnę ir plačią temą savaime yra iššūkis. Panašu, kad „Modernizacija“ labiau rodo, nei analizuoja. Analizuosime mes, žiūrovai, lankytojai, skaitytojai, analizuos ateinančių kartų tyrėjai. Tad kokia šios parodos funkcija? Priminti, sujudinti, sujaudinti ar provokuoti tolesnius veiksmus? Panašu, kad NDG savo identiteto ir vietos kultūriniame Lietuvos kontekste paieškų darbą tęsia tyrinėdama vis naujas galimybių ribas.


„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Rūta, 2012-01-17 21:40

"ji labai plati, vienareikšmiškai nuosaiki, labai estetiška, politiškai korektiška ir gana atsargi"

sutinku su šiuo apibūdinimu.. panašiai ir man pasirodė.

Stebetojas, 2012-01-13 18:26

Is dvieju siame numeryje pasirodziu recenziju si pasirode ir suprantamesne ir aiskesne, nes ir pati paroda paliko toki pirmojo zingsnio ispudi.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti