Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Apie utilizavimą kultūroje
Vytautė Markeliūnienė : Buvęs ir išlikęs autoritetu (1)
Eduardo Balsio 90-osioms gimimo metinėms
„Skaudžiausia 2“, arba Lietuviška pjesė švediškai
Živilė Pipinytė: Iš kažkieno gyvenimo (5)
Nauji filmai: „Giedrė“
Eglės Gineitytės tapyba „Lietuvos aido“ galerijoje
Živilė Janulevičiūtė : Kūne slypinčios mintys (4)
Monikos Furmanavičiūtės tapyba
Kęstutis Šapoka: Iš Dievų gyvenimo (19)
Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos kūrinių paroda „Pamėnkalnio“ galerijoje
Krėsle prie televizoriaus
Paulina Pukytė: Misionierė grįžta (4)
Dailės salonas „Ottimo art gallery“ interjero ir apdailos medžiagų prekybos centre „Domus“ galerija
Premjera
Premjera
Kronika
Anonsas
Paroda „Už žmogaus teises - be cenzūros“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Rima Praspaliauskienė

„Koks tu gėjus, tu paprastas pydaras“, - džiaugsmingai frazę kartoja įvairių sluoksnių atstovai Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbe, per visą sieną kaip vestuvinė nuotrauka kabo Laisvydės Šalčiūtės drobė „Mona Liza ir Mona Liza“, šalia - jau kartą cenzūruotos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos bei Adomo Danusevičiaus queer estetikos tapyba, Kęstučio Grigaliūno dėžutė bei atmestasis Akvilės Anglickaitės darbas „XXXX“. Visa tai - galerijoje „Kairė-dešinė“ gruodžio 10 d. atidarytoje parodoje „Už žmogaus teises - be cenzūros“. Pasak kuratorės Laimos Kreivytės, ši meninė-pilietinė akcija, suorganizuota per porą dienų, yra įkvėpta Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojamos parodos „Menininkai už žmogaus teises“.


Užsienio reikalų ministerijoje surengta paroda „Menininkai už Žmogaus teises“ - vienas iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto organizuotų renginių, skirtų žmogaus teisių dienai. Parodos kuratorius Evaldas Jansas pasiūlė parodai Akvilės Anglickaitės kūrinį „XXXX“ ir gavo neigiamą atsakymą. Išcenzūruotas darbas - tai fotografijos, bylojančios, koks sunkus ir kompleksiškas yra lytinės tapatybės suvokimo klausimas, kurį vis bandoma ignoruoti mūsų visuomenėje. Sąžiningai sau užduodami klausimai yra nepatogūs, bauginantys, nes jie nėra taip lengvai atsakomi, prognozuojami ar kontroliuojami.

 

Queer tematikos darbo nepriėmimas į parodą, skirtą žmogaus teisėms, tuo metu, kai Lietuvai gresia homofobiškų įstatymų priėmimas, aiškiai diagnozuoja esamą situaciją. URM viešai nedeklaruota, bet „leidžiama suprasti“ pozicija visiškai nestebina - ji veikiau atspindi homofobišką valstybinių institucijų laikyseną Lietuvoje ir primena, kad abstraktus žmogaus teisių turinys yra užpildomas konkrečiame nacionalinės valstybės kontekste, t.y. homoseksualumas ir toliau lieka abstraktaus „žmogaus“ užribyje. Labiau stebina pritarianti tyla iš žmogaus teises ginančios organizacijos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas akibrokštas ir begalinio konformizmo su surambėjusiomis galios institucijomis išraiška. Tačiau šis reiškinys yra simptomiškas žmogaus teisių panaudojimas. Ir ne tik Lietuvoje. Mano nuomone, meninė-pilietinė akcija „Už žmogaus teises - be cenzūros“ ir jos atsiradimo kontekstas bei „Cooltūrisčių“ veiksmas atsiimant savo kūrinį iš URM parodos yra itin svarbūs, nes ne tik atkreipia dėmesį į homofobiją (nors to visiškai pakaktų), bet verčia susimąstyti apie politiškumą bei platesnį žmogaus teisių kontekstą.


Pravartu prisiminti, kad tai, ką vadiname žmogaus teisėmis, susiformavo kapitalizmo sąlygomis ir šiandien egzistuoja neoliberalizmo kontekste, kai silpnesniojo interesai dažnai būna nulemti finansinę ir kartu politinę galią turinčių interesų. XVIII a. žmogaus teisių deklaracija kildinama iš angliškos ir prancūziškos prigimtinių teisių tradicijos. Pirmiausia prigimtinės žmogaus teisės buvo susietos su privačia nuosavybe. Taip apibrėžiant žmogaus kategoriją, pakraščiuose gana ilgam liko moterys, vaikai, o Europos kolonijos laukė dar 150 metų, kol galėjo tapti „žmonėmis“. Žmogaus teisių samprata, pagrįsta „žmogaus apkritai“ egzistavimu, pasak Hannos Arendt, žlugo tą akimirką, kai susidūrė su žmonėmis, kurie prarado visas kitas savybes (pvz., pilietybę, saviraiškos, tikėjimo laisvę ir pan.), „išskyrus viena - jie liko žmonėmis“. 1948 m. Jungtinių Tautų priimta Tarptautinė žmogaus teisių (ŽT) deklaracija taip pat neapibrėžia, kas yra žmogus.

 

Nėra abejonių, kad nuo modernybės pradžios žmogaus ir jo teisių samprata labai išsiplėtė, bet paraštės neišnyko.


Pačios žmogaus teises ginančios organizacijos, neišvengiamai įveltos į interesų žaidimą, tampa bejėgės: apolitiškos ir dažnai apsiribojančios humanitarine pagalba gyvybei kritiškais momentais, asistavimu teismuose bei dokumentavimu, neretai neatnešančiu apčiuopiamų rezultatų. Tokia minimalistinė ir fatališka ŽT organizacijų ir valstybinių institucijų politika, ėjimas į begalinius kompromisus, kai silpnesnis ir neturintis finansinės galios yra paaukojamas vardan didesnių interesų (Tibetas ir Kinija, Irako pavyzdys, homoseksualų teisės Irane ir Saudo Arabijoje), kritikuojama socialinių bei humanitarinių mokslų jau gerus dešimt metų (Brown, Ranciére, Asad ir kt.), pirmiausia dėl apolitiškumo ir humanitarinių tendencijų. Ši minimalistinė politika yra pavojinga, nes visiškai išplauna ir taip abstraktų žmogaus teisių turinį, kas atsitiko ir Lietuvoje.


Prisiminkime, kaip Lietuvai buvo siūloma „palaukti“ su nepriklausomybe, leisti reformuotis Sovietų Sąjungai ir pasiaukoti vardan pasaulio pusiausvyros bei stabilumo. Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostę mūsų visų gyvenimai, jeigu būtume laukę, kol kolonizatorius taps sąmoningesnis. Tik aktyvi pozicija - „mikro“, arba mažoji politika, Deleuze'o ir Guattari žodžiais tariant, gali atverti kelius, išvedančius iš surambėjimo ir fatališkumo. Būtent tokiais ir įvardinčiau „Cooltūrisčių“ žingsnį atsiimant kūrinį „Monika, arba ačiū labai, kad domitės manimi“ iš URM parodos, Laimos Kreivytės per rekordiškai trumpą laiką suorganizuotą parodą bei kiekvieno joje dalyvaujančio menininko indėlį. Tik konkretūs veiksmai - pilietinės akcijos, asmeniniai apsisprendimai - įtvirtina netoleranciją įsigalėjusioms diskriminacinėms praktikoms. O svarbiausia - politizuoja ne tik meną, bet ir žmogaus teisių diskursą. Tik tokia aktyvi pozicija kaip ši meninė-politinė akcija „Už žmogaus teises - be cenzūros“ suteikia viltį ir realiai užpildo pačią žmogaus teisių sąvoką. Su žmogaus teisių diena!

 

*  *  *

...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru