Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Misionierė grįžta


Paulina Pukytė

Share |
Pranešimas spaudai skelbė: „Bush BEE“ - tai išties įdomi nauja teatro „Bush“ renginių programa, skirta nukalti ryšiams tarp teatro „Bush“ ir vietinių baltų bei rytų europiečių bendruomenių.


Šių renginių metu skaitys ir į klausimus atsakinės daug knygų pardavę romanistai, sėkmingai pasirodę sportininkai, gyvai gros naujos kylančios BEE (baltų ir rytų europiečių, - aut. past.) grupės, vyks apskrito stalo diskusijos su žymiais žmonėmis, kurie dalinsis savo patirtimi apie gyvenimą Londone.“ (Pranešimo tekstą verčiu iš anglų kalbos šiek tiek pažodžiui, netrukus pamatysite kodėl.) Toliau rašoma, kad šie renginiai lydės teatre „Bush“ rodomus Stefano Golaszewskio spektaklius. Bet čia dar ne viskas! Štai geriausia pranešimo dalis: „Programai vadovauja Svetlana Dimcovič“. Mano plėšrioji herojė serbė ir vėl čia! Ji nesavanaudiškai tęsia savo švietėjišką ir išganytojišką misiją. Ji nesulaikoma!


Taip, jau matau, kaip Svetlanos Dimcovič draugai Vilniuje vėl ant manęs pyksta. Bet niekur nedingsi, visi turime dirbti savo darbą. Teatrui (t.y. teatriukui), norinčiam gauti valstybinį finansavimą, reikia „dirbti su bendruomenėmis ir mažumomis“, Svetlanos darbas - „dirbti“ su atsilikusiais rytų europiečiais, o mano darbas - rodyti tokios teatro veiklos krypties biurokratiškumą ir Svetlanos nesugebėjimą, neprofesionalumą ir eksploatatorišką veiklos pobūdį. Betgi kiekvienas dirbkime savo darbą gerai. Aš, pavyzdžiui, stengiuosi. Tą vakarą atvažiavau į visai kitą Londono kraštą (pusantros valandos kelio) specialiai į Svetlanos organizuotą renginį, nors vietoj to galėjau: nacionaliniame kino teatre pažiūrėti 1930 m. Josepho von Sternbergo filmą „Žydrasis angelas“ su Marlene Dietrich arba Michaelio Haneke's „Baltą juostą“, apdovanotą šiemet Kanų festivalyje, „Barbican“ menų centre pažiūrėti naująjį brolių Coenų filmą „Rimtas žmogus“, galėjau pažiūrėti ir kokį nors kitą filmą bet kuriame iš kelių dešimčių Londono kino teatrų, galėjau nueiti į geresnį ar blogesnį spektaklį keliose dešimtyse Londono teatrų, „Southbank“ menų centre galėjau nueiti į žinomų britų poetų pokalbį, į koncertą, pagaliau galėjau sužaisti partiją savo teniso klube (oras buvo nuostabus).


O ką gi siūlė Svetlana? „Kasparas Gorksas, vietinės futbolo komandos žaidėjas, kalbės apie tai, kaip latvis jaučiasi Londone, papasakos apie save ir apie savo komandos darbą su paaugliais.“ Prieš pat renginį Svetlana turbūt nusprendė, kad vieno Kasparo įspūdingam renginiui gali nepakakti, todėl paskutinę minutę pakvietė dalyvauti ir garsaus lietuvių aktoriaus sūnų, kuris, pasirodo, irgi aktorius, tik kol kas kiek mažiau žinomas. Kodėl Londono publikai turėtų būti įdomus garsaus aktoriaus sūnus, jeigu jie to aktoriaus nė girdėt negirdėję? Bet gal šis renginys skirtas ne britams, o imigrantams rytų europiečiams? Vadinasi, Svetlanos manymu, lenkai, serbai ir bulgarai yra girdėję apie lietuvių aktorius ir norės išgirsti, ką jiems gali pasakyti jų vaikai. Įdomi koncepcija. Ar čia jau ta „apskrito stalo diskusija su žymiais žmonėmis, kurie dalinsis savo patirtimi apie gyvenimą Londone“?


Jaukioje bibliotekos salytėje susirinko žiūrovai (t.y. klausytojai): pirmojo prelegento mergina, kuri atsivedė draugę, antrojo prelegento mergina, kuri atsivedė dvi drauges, aš ir keturi teatro „Bush“ darbuotojai. Du jauni gražuoliai patogiai įsitaisė ant sofos priešais mus. Svetlana Dimcovič ėmėsi klausinėti jaunąjį futbolininką:


- Tai jūs dabar žaidžiate vietinėje futbolo komandoje?


- Žaidžiu, - beveik nuobodžiaudamas atsakinėjo blondinas.


- O prieš tai žaidėte Švedijoje?


- Žaidžiau.


- O prieš tai?


- Prieš tai vėl buvau Anglijoj, bet per tą laiką dar buvau grįžęs į Latviją.


- O paskui vėl važiuosite į Švediją?


- Taip, važiuosiu.


Iškart pasijutau gavusi įdomios ir vertingos informacijos. Svetlana ėmėsi kapstyti dar giliau, stačiai provokuoti svečią:


- Ar jūsų komandoje yra ir kitų vaikinų iš Baltijos ir Rytų Europos šalių?


- Yra vienas lietuvis, bet jis dirba virtuvėje.


- O kaip jūs, lietuviai ir latviai, susikalbate tarpusavy? Turbūt rusiškai? Rusų kalba juk neutrali kalba? Neutrali, ar ne? - spaudė Svetlana, nepraleisdama progos įpiršti savo šovinistinę ideologiją.


- Na taip, turbūt...


Toliau Svetlana taip pat beprasmiškai klausinėjo jaunąjį aktorių, sulaukdama panašių neįdomių atsakymų, tuo tarpu futbolininkas veik snūduriavo tarp pagalvėlių.


Aktorius didžiavosi, kad jo mergina anglė, o jo gyvenimo Londone patirtis, kuria norėjo su mumis pasidalinti, buvo maždaug tokia:


- Jiems sakai: „Lietuva“, o jie tau sako: „A, Ryga!“


Svetlana leipo juokais.


Apskritai, jausdama, kad pokalbis sminga net nepakilęs, Svetlana entuziastingai juokėsi net tik iš kiekvieno nieko nepasakančio atsakymo, bet ir iš neįdomių savo klausimų, ir jau po kelių minučių paskubėjo pakviesti publiką užduoti klausimus. Uždavinėjo klausytojais apsimetę teatro darbuotojai. Į kiekvieną jų klausimą futbolininkas turėjo maždaug tokį atsakymą:


- Ką aš žinau... Gal taip, o gal ir kitaip...


Pavyzdžiui, vienai užklausus, kuo anglai skiriasi nuo lietuvių ir latvių, aktorius atsakė: „Viskuo“, o futbolininkas: „Nežinau...“. Čia Svetlana nebeištvėrė ir į „publikos“ klausimus apie futbolininko ir aktoriaus gyvenimo Londone patirtį ėmėsi atsakinėti pati: „O aš manau, kad...“ Aktorius dar bandė papasakoti apie lietuvių nacionalinį valgį - maltą mėsą, įvyniotą į bulves (Svetlana isteriškai juokėsi), - ir patarė negausiai susirinkusiems klausytojams verčiau nepirkti cepelinų su varške (kodėl - nepaaiškino). Svetlana krykštė iš džiaugsmo. Publika kažkodėl nesijuokė.


Tuo „apskrito stalo diskusija su žymiais žmonėmis“, trukusi nepilną pusvalandį, visiškai išsisėmė (nors ir prieš tai šaltiniu netryško). Rengėjai pasiūlė visiems po taurelę vyno. Prie vakaro herojų priėjo viena iš organizatorių ir su tipiškai saldžiu apsimestiniu anglišku mandagumu pasakė: „Ačiū jums, buvo tikrai labai įdomu“, į ką jaunasis aktorius atsakė: „O, būčiau galėjęs dar dvi valandas kalbėti!“


Na bet nenusiminkime: nors šis renginukas ir niekinis, dabar mūsų laukia spektaklis. Paklausiau Svetlanos, kada jis prasidės.


- O, šio vakaro spektaklis jau seniai prasidėjo!


- Kaip tai prasidėjo? Kodėl? Mes juk irgi atėjome į spektaklį.


- Ne, šio vakaro renginys negalėjo vykti nei prieš, nei po spektaklio, nes futbolininkai turi savo ypatingą dienotvarkę ir ne visada gali išeiti.


- Ar apie tai nevertėjo pranešti iš anksto? Juk šie jūsų renginiai reklamuojami kaip vykstantys kartu su spektakliu. Aš būtent dėl spektaklio atvykau.


- Gal kalėdinį pyragaitį?



Paulina Pukytė


„7 meno dienos“ Nr.46 (875), 2009-12-18

Versija spausdinimui

Komentarai

jiRlGjZhPyI, 2012-07-16 20:58

Deep tohught! Thanks for contributing.

Br, 2009-12-20 23:26

prasome ir toliau sekti ir aprasyti misionieres Svetlanos veikla

pilietė, 2009-12-19 15:47

haha. oi, kaip linksma. Ta Svetlana pati kaip spektaklis

JL1, 2009-12-19 14:16

Jaučiuosi kaip pabuvusi šioje neįtikėtinai įdomioje diskusijoje:) Man labai patiko, kad to lietuvių aktoriaus pavardė nepaminėta - čia kaip Wong Kar Wai filme "Meilės laukimas" - parodomi tik savo "antrųjų pusių" išduoti herojai, o tos "pusės" - nematomos.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti