Kitą kartą nėra geresnės paskatos apmąstymams, bent jau tokiems, kokius mėgstu aš, nei gauti paaiškinimą, kuo skiriasi „Armani“ spalva nuo spalvos „siero buro malinovaja“. Nes juk iš tikrųjų, kai pagalvoji, daug kam gali pasirodyti, kad tos spalvos niekuo iš esmės nesiskiria. Net ne iš esmės. Apskritai nesiskiria. Kitiems gali atrodyti, kad tas spalvas skiria tik socialinė santvarka, o tiksliau - socialinė situacija arba socialinė padėtis. O dar kitiems gali net nerūpėti, kaip tos spalvos atrodo! Bet iš tikrųjų „Armani“ - rusvai pilka su labai menku violetiniu atspalviu, ilgus metus jo kolekcijose greta juodos buvo mėgstamiausia spalva, kiti vadina antracito, nors, mano nuomone, tai ne spalva ir ne „siero buro malinovaja“ - ta buvo purvinai slyvinė, mėgo bobos tokius paltus sovietmečiu...

Man patinka, kai kino menininkas klausia, ar gali būti, kad Antarktidos pingvinas išprotėjo, bet nepatinka, kai kritikė (neironiškai, žiūrovų vardu) klausia, ar gali būti, kad Vladimiras ir Estragonas iš Becketto „Belaukiant Godo“ serga Alzheimeriu. („Patinka“ ir „nepatinka“ čia ir toliau, ir ateityje, taip pat ir praeityje - tik sąlyginės, patogumo dėlei vartojamos sąvokos.) Kaip ir su tomis spalvomis, šie du klausimai daug kam gali pasirodyti analogiški. Bet jie tokie nėra. Ir ne vien dėl to, kad kūrėjo klausimas iš esmės yra visai kas kita, nei kritiko klausimas.

O kokios spalvos Estragono batai? Juodi, rudi, žalsvi, ar pilkšvi? O kokios spalvos buvo vakar? Tikrai ne tokios kaip šiandien.

Apie pingviną: Wernerio Herzogo 2007 m. dokumentiniame filme apie Antarktidą ir joje gyvenančius žmones „Susitikimai prie pasaulio krašto“ („Encounters At The End Of The World“), befilmuojant pingvinus, Herzogas pastebi ir rodo mums, kaip vienas pingvinas atsiskiria nuo didžiulės saviškių grupės, bet neina prie vandens, kaip keletas kitų, o pasuka tiesiai į žemyno pusę. Šiek tiek paėjėjęs, visai kaip žmogus (filmuose) paskutinį kartą atsigręžia į savo bendruomenę, o tada jau žygiuoja tik pirmyn ir pirmyn, link kalnų. Herzogas klausia pingvinų specialistą: „Ar būna, kad pingvinams pasimaišo protas? Na, ne ta prasme, kad įsivaizduoja esą Leninas arba Napoleonas Bonapartas, bet ta prasme, kad... ar jiems būna, kad jų bendruomenė juos taip užknisa, jog jie nebegali joje tverti ir tiesiog išeina į niekur?“ Specialistas Herzogui paaiškina, kad jei sutinki tokį išeinantį pingviną, reikia sustingti ir leisti jam praeiti, jokiu būdu jo neužkalbinti ir jam nesutrukdyti. Bet kodėl? Kodėl negalima jam sutrukdyti? Juk jis eina į garantuotą ir greitą pražūtį.

Be to, šis filmas ne tik atranda keistus žmones, kurie atranda ne tik keistus gyvūnus. Vienas biologas pasakoja, kad atrado, jog vieno jūros gyvio šalinimo angoje parazituoja „labai gražus raudonas kirminas“. Įsivaizduojate? Labai gražus.

Vienas kritikas sako, kad naujasis „Belaukiant Godo“ pastatymas Londono „Royal Haymarket“ teatre (režisierius Seanas Mathiasas, vaidina Ianas McKellenas ir Patrickas Stewartas) per daug minkštas, stokojantis negatyvios energijos (negatyvumas mene šiandien neretai laikomas tokiu pat blogu dalyku, kaip ir negatyvumas gyvenime), o kitas kritikas atsako, kad šiandien spektaklis toks ir turi būti, nes „kalba publikai, kuri gali net nežinoti „Belaukiant Godo“, kuri gali net nenorėti jo pamatyti, todėl spektakliui reikia ypač gražių dekoracijų, gražaus apšvietimo ir humoro“. Ir labai gražaus raudono kirmino. Bet jeigu kas nenori pamatyti, tai ir neis žiūrėti, vadinasi, ir nesužinos, gražios buvo dekoracijos ar negražios (vienas padžiūvęs medis - gal jį papuošė raudonais kalėdiniais žaisliukais? Kaip dar galima jį pagražinti?). Kai daugiau nei prieš du dešimtmečius pamatėme „Belaukiant Godo“ (Kęstučio Žilinsko pastatymą Klaipėdos dramos teatre), daugelis irgi nieko apie šią pjesę nežinojome. O kai pažiūrėjome, tai ir sužinojome. Manau, kad „ypač gražių dekoracijų“ nepasigedome.

O šalia kuoktelėjusio (kaip atrodo aplinkiniams) pingvino ir nukvakusių (kaip atrodo kai kuriems spektaklio žiūrovams) Vladimiro ir Estragono dar yra Susanos Boyle fenomenas. Ją irgi „atrado“, bet toks atradimas, kitaip nei raudono kirmino atradimas, man nepatinka. Susan Boyle - tai „apgailėtinos išvaizdos“ (kitiems - „juokingos“) pusamžė moteriškė (apsirengusi siero buro malinovo, o ne armani), kuri labai gražiai padainavo televizijos talentų laidoje ir per dieną tapo žvaigžde ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet kažkodėl ir JAV (o tai ir yra tikrasis šlovės įrodymas, niekas, nei futbolininkas Davidas Beckhamas, nei „The Beatles“ negali laikyti savęs iš tikrųjų garsiais, kol netampa garsūs Amerikoje). Amerikos naujienų kanalai keletą dienų nuolatos transliavo šią džiugią (nors ir vieną vienintelę) žinią iš Anglijos: „Sensacija! Kažkokia Susan Boyle gražiai padainavo per televizorių!“ Anglų televizijos kritikas Charlie Brookeris tiksliai nusakė šios „patronizavimo fiestos“ esmę: „Tarsi tai būtų kažkoks stebuklas, kad nešabloniškos išvaizdos moteris gali pademonstruoti atlikėjos ar apskritai kokį nors talentą.“ O išpuoselėta plastmasinė blondinė laidos vedėja taip čiulbėjo: „Aš nuoširdžiai manau, kad išvaizdos pataisymas žmogų tik sugadina. Aš manau, kad mes ją išlaikysime tokią, kaip ji atrodo dabar, kad ji nejaustų papildomo spaudimo besirūpindama savo išvaizda.“ Kurgi ne, juk „sensaciją“ kaip tik ir sukėlė būtent tokia jos išvaizda. Jau įsivaizduoju, kaip visose šalyse, įskaitant ir Lietuvą, kuri niekada nenori atsilikti (tik ten, kur nereikia), laidų prodiuseriai puola ieškoti kuo baisesnių kvazimodų su „neįtikėtinais“ sceniniais talentais. Atsiveria nauji televizijos pramogų horizontai. Kuriuos, kaip toje plokščioje vietovėje, greitai išvysime tiesiog žiūrėdami.

^*Rant - pagrindinio romano veikėjo pravardė. Šis žodis taip pat reiškia „tirada; garsi, monotoniška, tuščia kalba“.

„7 meno dienos“ Nr.19 (848), 2009-05-15